Mana dėde Jonas Slapšys ilgai gyvina Užpalias. Anas tinai ir pakavotas. Tai vyriausias mūsų tėvą, Konstantiną Slapšią brolis, katras ataja užkuriom Vyžanų parapijan. Tas parapijas taigi netoli viena na kitas, kiba kaks pinkiolika kilametrų, tai mes vaikai vis laukdavam tų parapijų kermošių. Anys būdava vasaraj: švintas Magdelanas Vyžanos, Krakulines - Užpalias.Tom denom suvažiuodava abu tėvą broliai ir momas sesą Levute na Anykščių.Tetas tuoj traukdava iš ridikulių kermašavus gastinčius. Tai būdava saldainių karoliai ar ilgi un blizgunčią poperiaus suvynioti traškūs saldainiai.Moma su dikta cioce ruošdava seklyčiaj kermošavų stalų,ale mum, vaikam sėste su svečiais pre stalą nepavėlydava, tai mes, nustvėrį pa ragaišią riekį, - dui laukan šakinėte par virvutį arba žaiste kvadratų.Gera būdava dūkte kiemi su svečių vaikais, ale mum magėdava paklausyte ir dėdes Joną paporinimų. Ir kai svečiai būdava ažvalgį, e vyrai pajėmį ir pa stoikį,mes visi vaikai, nusdūkį kiemi, sugužėdavam seklyčian, susraitydavam un dvejų ti esunčių lovų su dideliom paduškom galuos ir klausydavam dėdes porinimų.Anas makėja tai daryte gražiai ir interesnai, mat buva matytesnis ažu tėvų, -  dirba kaimą mokytaju.Vienas iš takių paporinimų paslika man lig šių denų. Tai ape Sartį, ale ašei perporinsiu dėdes vardu:
,,Tai buva audringais karą metais. Mes auginam gražų aržiliukų. Anas nebuva grynakraujis aržilas, ale turėja sartų plaukų, buva gelsvais garbanotais karčiais.Augdamas Sartis tapa vis neramesnis, piktesnis, karštą būdą.Kartais sužvingdava ir kasdava kojam žemį. E blagiausia, kai ažaidava pyktis jojunt. Tadu Sartis galvų pasukdava šonan ir narėdava duntim pasiekte jajiką kojų, tai mes su tėvu basi un Sarčią nesėsdavam, nars visi vasarom būdavam basi.
Rozų parsivedžiau iš ganyklas Sartį, narėdamas arte, e Sartis ,maununt pavalkus, griebe jas duntim ir aukštai iškėlįs, trinke žemen. Taip kelis rozus, lig pavalkai lika nebetinkami naudojimui.Taip orė išira...
Didžiausių ,,šposų" Sartis iškrete besibaigiunt pirmai savietinei akupacijai, kai vakečių frontas traukes un Rytus. Senu plentu Zarasų Daugpilią link traukes Raudonosiąs armijąs kareiviai, katre slinka pa apylinkes, grobe arklius, vežimus. Mūsų Sartis ramiai ganes sadybaj.Sarčią gi nepakavosi kakiam krūmi, - anas žvingtų, išdatų ir kitus arklius...
Vienų dienų mūsų sadybaj pasrode trys kareiviai.Nieka nelaukdami anys tuoj puola pre Sarčią ir, radį klaimi kamanas,narėja ažmaute Sarčiui.  Ale, Sartis nebūtų Sartis, jegu taip lingvai pasdatų. Anas piktai sužvingįs piestu stoja ir priekinem kojam griebe kareivį,katras led spėja atšokte, pasakydamas, kad arklys kiba pasiutįs. Taip Sartis lika par mum ir jam senstunt da ilgai tėvui ūky buva ramiu, geru padejėju"