Tai 2000-ieji metai, kaip reta. Nedažnai pasitaiko šimtmečių sandūra, todėl maniau, kad Naujieji – šitokio slenksčio metai, bus neperžengiami iškilmingumu. Bet tik šiek tiek jie nuskambėjo iškilmingiau – daugiau furoro, daugiau, ,,kalapūškių“ (=,,chlapūškių“), kaip sako rusiškai nemokantys vaikai. Daugiau raketų–fejerverkų dangų nušvietė, iliuminacijų, daugiau koncertų, renginių, o juoko, maždaug tiek, kaip ir 1999-aisiais. Bet iliuminacijos buvo žinomos jau seniai, ne tik ir Kudirkos laikais, kai jis spaudoje šventiškai iliuminuotą, apšviestą dvarą aprašė. Tačiau lenkiu kitur. Į tamsą. Aaa, pamiršau štai ką. Kai prasidėjo antrasis tūkstantmetis, jo metus daug kas iš inercijos sakydavo šitaip: du tūkstantis pirmieji metai...
Tais metais aš dirbu Petro Vileišio rūmuose, rūmų kamarėlėje – labai mažame kambariuke, kuriame tik vienas langas, išeinantis į rūmų šviesšulinį, pro tą vieną langą pažvelgęs tik sieną tepamatai, bei, ačiū, du vaizdo lopinėlius: lopinėlį dangaus, ir lopinėlį plikos žemės, neturinčios nei žolės užaugusios. Jeigu šiame kambarėlyje būčiau ir naktimis, sakyčiau, kad sėdžiu vienutėje nuteistas iki gyvos galvos, ir matau mažiau negu iš Lukiškių kalėjimo, nes tenai kalintysis mato Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, kad ir ne visą, o tik bokštus, kurie nors neišlakūs, bet tokių nepastatytum. Mano ši kamarėlė antrame aukšte, į kurį užlipu labai stačiais laiptais su originalia turėklų tvorele–parapetais. Kai lipi į viršų, gali lipti turėklų nesilaikydamas, bet lipdamas žemyn, turi būtinai jų įsitverti, nes laiptai statūs kaip kopėčios, todėl kai čia buvo atėjęs mano draugas, kuris aklas, labai laiptus keikė lipdamas žemyn, bijodamas nusiristi tarsi nuo kalnų uolos. Keikė siųsdamas pragarą laiptų architektui. Bet laiptai geri, Vilniuje tokių daug, ir jų apačioje nulipęs rasi slenkstyje užrašytąjį pasveikinimą Salve! – kad nulipai be kritimo. Kažkada, sovietų metais, visos laiptinės buvo ne tik atviros, bet, sakyčiau, ir atlapos. Tad laiptų pasižiūrėjau daug. Rakinamų išvis beveik nebuvo. Galėdavai užeiti be stabdžių į bet kurį gyvenamąjį daugiabutį, taip pat ir į bet kurią įstaigą. Tik partkomuose (maždaug) prie durų budėdavo milicininkas, (o Radijuje – milicininkė, sunkiai prakalbinama lietuviškai).
Bet nenutolkime nuo kamarėlės, kurioje aš vienas dirbu. Dirbu kompiuteriu. Surinkinėju tekstus, o konkrečiau – būsimą Didįjį lietuvių kalbos žodyną, jo paskutinį 20-tą tomą. Man garbė daryti lietuvių tezaurą.
Čia nuotykių beveik nėra. Paukšinėjimas klavišais, ir viskas. Per tris savaites perrašau rankraščio segtuvą ir atsinešu kitą, pilną ranka prirašytų lapų. Gal dar bus ko apie tai pasakyti, bet pirmà išeinu bandelę Pyraginėje suvalgyti. Bandelę su dešrele už 1,80 Lt, pašildytą mikrobangų orkaitėje.
Išėjęs, prie Danijos ambasados, pamačiau gatvės muzikantą, sėdintį ant sulankstomos kėdutės ir traukiantį dainą, kuri mane labai sužavėjo. Jau vos išėjęs iš kamarėlės, išgirdau jo akordeoną ir dainuojantį balsą. Bet ką jis dainuoja, supratau tik priėjęs arti: ,,O padange vyturiai skraido viens, skraido du, skraido trys ir dar daugiau...“ Žmogus jau nebejaunas, o traukė linksmiau negu aštuoniolikinis. Nesuprantu, kodėl jis čia groja, bet maždaug aišku – nori užsidirbti. Prieinu dar arčiau – iš tikrųjų skardinė po kojomis ir... jau apypilnė baltų ir geltonų monetų. Gal jis jas iš namų atsinešė, pamaniau – negi tiek daug surinko tokioje nekomercinėje vietoje. Argi už tokią kolchozų jaunimo dainelę jam gali kas nors įmesti bent 20 centų, pamanytum? Už 20 centų kažkada buvo galima visą laikraštį – tokiu pačiu pavadinimu, su nuogomis panelėmis – nusipirkti, kas taip pat teikia daug pramogos jaunam žmogui. Ambasadoje budi policininkas, bet gatvės dainorėlių jis turbūt nelabai girdi. Svarbu, kad nieks, joks pabėgėlis, nesibrauna į ambasadą, ir gerai.
Praėjau stebėdamasis muzikanto įdirbiu, jo daina gėrėdamasis, ir panirau į rūsį, kuriame Pyraginė. (Geriau vadintųsi Bandelinė.). Ten sušlemščiau keliais atsikandimais bandelę, ir būčiau dar kelias tokias suvalgęs, jei tas muzikantas iš savo dėžutės būtų davęs man pinigų. Tebegalioja Simono Daukanto posakis: visi mano gyvenimo pietūs būdavo tokie, kad antrus tokius pačius kiekvieną kartą būčiau suvalgęs.
Grįžau pro tą patį muzikantą į savo kamarėlę ir įsijungiau kompiuterį toliau dirbti. Visų kolegų kabinetuose kompiuteriai įjungti ištisai visą darbo dieną, o aš, kaip asilas ir balta varna, bandelės perkąsti išeidamas, jį išjungiu. Nes kažkaip bjauru be reikalo energiją eikvoti, tai tolygu lyg koks daikto tyčinis gadinimas. Žinoma, skrupulai veda į skurdą dar didesnį, bet nugalėti save irgi ne paprasta. Gerai dar, kad ir į tualetą eidamas kompiuterio neišjungiu. Bet dabar sužinosime, ... kad kompiuteriui kažkas daro įtaką nuotoliniu būdu, per nematomąjį atstumą. Ir nežinia iš kur.
Mano šis kompiuteris autonomiškas, nėra sujungtas su jokiu internetu, tik elektros laidai į jį srovę atitekina, per kuriuos jokio kenkėjiško poveikio kompiuteriui KGB organai padaryti negali. Tiesa, gali išjungti elektros srovę, bet šiais metais to dar nedaro, tik pernai. Kad kompiuterį paveikia bangomis, nuotoloniu būdu, patikėti sunkoka, bet vis tiek ryžtuosi pasakyti, nors ir rizikuoju savo sveiku protu. Taigi, pernai metais vieną popietę išgirdau šūktelėjimą ,,Užtenka!“ ir tuokart kompiuteris užgeso, nors stalinė lempa liko žibėti. O elektrą ji gauna tuo pačiu laidu kaip ir kompiuteris. Nutirpau supratęs, kad tie, kurie mane paslaptingu būdu seka – gaujelė – štai pademonstravo poveikį kompiuteriui, jį išjungė, ir jau varo mane namo. Jei tasai ,,Užtenka!“ būtų buvę klausos haliucinacijos, būčiau supratęs, kad haliucinacijos. Daug ką praradau, bet nuovokos – nė kiek. Jie per nuotolį ir mane patį kankina bangomis, ne tik kompiuterį bangomis paveikia. Gaujelė nesiafišuodavo, kad kankina mane bangomis, bet šis faktas prasikišdavo. Daug pavyzdžių prisiminčiau. Ir tokių, kurie neatremiami. Štai pavyzdėlis.
,,Išeiginė“ diena, kaip nedarbo dienas vadindavo sovietų metais, ir dabar dar vadina. Čia išvesta iš rusų kalbos žodžio ,,vychodnoj“. Darban neisiu, tad visas abidvi išeigines teks namie išvaikščioti pirmyn atgal iš kambario į virtuvę, ir atgal. Šeštadienio ryte išlipu iš lovos ir ausis pastatęs kontroliuoju padėtį – ar šiandien neįjungs man KGB sunkios kankinančios būsenos, kurios bijau ,,kap smercies“. Apsimaunu kojinėm, kurių jau užkulniai praplyšę, ir apsiprausiu. Išgeriu arbatėlės. Bet tuo ir prasideda. Vos man išvertus paskutinį gurkšnį, plūsteli į kūną kankinanti būsena, sunki savijauta. Kaip vanduo užlieja visą mane, labiausiai lyg galvą. Tas užplūdęs ,,vanduo“ – sūrus ir rūgštus psichikai, bet kartu ir kūnui. Rodos visas esu pragare. Tai materialus poveikis. Jis atsklinda bangų nematomu sriautu. Ir nors ir nematomomis, bet iš tikrųjų esančiomis bangomis veikia smegenis, kurios perduoda kančią, juntamą tol, kol jos neišjungia.
Taigi įjungė kančią, ir, deja, ne dešimčiai minučių, o gal valandai, pusdieniui, arba visai dienai, kas ir yra klaikiausia. Nusimenu, labai nusimenu – štai kankinimo būseną srutos įjungė sunkiąją. Kaip aš ją ištversiu, nors jau daug kartų esu ištvėręs. Galiu žengti, elgtis ir kalbėti kaip norint, deja ši būsena nuo jokio mano elgesio nepasikeis. Tuo įsitikinau seniai, ir galutinai, todėl jau nė nebandau kaip nors nuo kančios gelbėtis – šansų kankinimo išjungimui aš neturiu.
Kentėdamas vaikštau ir mąstau vien tik apie tai – apie būseną , kurią jaučiu, kuria kankina. Šiandien ji kitokia negu vakarykštė, tačiau tai ne paguoda. Nors ir kitokia, vis tiek sunki kaip ir vakar. Dieve, kada tai baigsis, – laikas nuo laiko sakau pats sau mintyse. Ir staiga šūkteli, kažkas iš kažkur: ,,Užtenka!“, ir tuokart... būseną išjungia, grįžta jausena normali, be kančios. Ačiū tau KGB šūdvabali, – atsikvepiu giliu ir garsiu oro įkvėpimu. Tai buvo vienas nenuginčijamų faktų, kad gaujelė egzistuoja, ir kaip veikia, bet apie tai daug nemąstau, kadangi nėra nieko svarbesnio už išjungimą – už kankinančios būsenos išjungimą mano kūne, visoje jausenoje, labiausiai – galvoje. Sic!
 
 
Vėl ,,Užtenka!“
 
Tų „Užtenka!“ buvo daug ko. Sakydavo, kad užtenka miegoti, kai pažadindavo pirmiesiems gaidžiams pragiedojus, sakydavo, kad užtenka valgyti ir įjungdavo kankinančią būseną, sakydavo, kad užtenka gerti, užtenka skaityti. Ir dėl įjungto kankinimo, po šūktelėjimo ,,Užtenka!“, turėdavau knygą užversti. Iš įdomesnių ,,Užtenka!“ yra šis, kurį minėjau ir miniu – atvejis, rodantis, kad per nuotolį gali daryti poveikį ir kompiuteriui, ne tik man pačiam. Kai kompiuteriu rinkau tekstą mažytėje Vileišio Rūmų kamarėlėje, jo rūmuose, kurie prie pat Antakalnio gatvės. Kamarėlė nedidukė, bet lova tilptų, o kompiuteris su dviem nedideliais stalais tilpo faktiškai. Čia tasai vienas langas ne į gatvę, o į kiemą yra su ,,fortke“. Šį mažąjį langelį ,,fortkę“, vadinamą kažkaip germaniškai, laikiau visąlaik atidarytą, nes iškvėpuodavau kamarėlėje orą. Tačiau apie darbą šioje kamarėlėje parašysiu kitoje knygoje, o dabar užtenka.
Taigi kartą būtent šitaip – ,,Užtenka!“ – man ištarė nematomas balsas, ir... kompiuteris išsijungė, po jų žodžio ,,Užtenka!“ Tuokart įsitikinau jau galutinai, kad poveikį kompiuteriui... daro. Daro per atstumą, nes jokiu laidu, kabeliu, kompiuteris su niekuo sujungtas nebuvo. Iš kitų to laiko poveikių kompiuteriui atsimenu tokį: neveikdavo teksto rinkimas, kompiuteris nevykdydavo kai kurių komandų, kurias užduodavau su klaviatūra. Spaudant klavišus, raidės ekrane neatsirasdavo, arba ,,sušlubuodavo“ klaviatūra tik iš dalies. Kompiuteris pakibo, užlūžo, – sakoma tokiais atvejais.
Užtenka apie ,,Užtenka!“, reikia dirbti. Turiu bent penkis puslapius per dieną surinkti. Mažiausiai. Jeigu ,,puslapiai“ parašyti senojo jurbarkiškio kalbininko Jono Paulausko, tai daugiau nė nesurinksi kaip penkis. Jo raštas smulkus ir glaustas, raidės mažos kaip blusos, bet... visos aiškios, įskaitomos, su visais užraitymais kiekviena, ir jeigu ne žabalas esi, tai skaitydamas problemų neturėsi, šifruoti netenka. Tik atsibosta vieną lapą dvi valandas perrašinėti. Priraityta rašto taupiausiai, iki puslapio kraštų į visas puses. Kaip karo metais popierių taupo. Jo trūko Sąjūdžio metais Sąjūdžio spaudai, o dabar jau ir tualetuose tualetinio visur nemokamo yra. Užtenka.
Aš čia kamarėlėje neturiu jokių pramogų sielai. Dažnai užmirštu, kad KGB mane ėda, ir galėčiau paišdykauti su panelėmis prie vaišių stalo, arba kabinete prie kavos. Bet nieko nėra ir nebus, vien teksto rinkimas per dieną, kai nė radijas šalia nei groja, nei šneka. Tik klavišų bumbsėjimas ir minčių liūdesys. Ir liūdna, kad tokia pati ateitis nusimato ir kitai dienai. Atsisėdu, prisitraukęs prie stalo kėdę, ir prasėdžiu joje visas aštuonias valandas, badydamas klaviatūrą ir kaišiodamas nosį į pono kalbininko J.P. raideles, įskatomas tik arti prisikišus. Net nugarą nuskausta nuo lankstymosi į rankraštį, ir nuo sėdėjimo. Pasivaikščioti čia nėra kur. Keturis žingsnius žengi kamarėlėje, ir viskas – atsiremi į aukštą patamsėjusią sieną, turi apsigręžti. Bet čia nevaikščioju. Tik kelis kartus kamarėlėje vaikščiojau – kai KGB srutos buvo įjungę kankinimo būseną ,,Varomoji jėga“. Šiuomi kartu ją ir paaiškinsiu, tai digresija jau į kitus metus.
Labai ilgai (nemažai metų) kankino varymu bangomis iš vietos, turėdavau vis eiti ir eiti. ,,Varomoji jėga!“, – kartą, nežinia iš kur atsklidusiu balsu, paaiškino man marširuojančiam nuo medžio iki medžio savo tėviškėje ir bemąstant koks galėtų būti tokio niekšingo kankinimo pavadinimas.
Žengdamas pirmyn ir, apsisukęs, – atgal, nukeliavau šimtus kilometrų. Daugiausia – savo kambaryje, bute. Nedarbo dienomis eidavau nuo prašvitimo iki saulėlydžio, o kartais keldavausi dar ir naktį. Ir nė kiek neprisėsdavau, nebent tik pieno su juoda duona užvalgyti. Tai tokia ta varomoji jėga, kuria KGB srutos kankina. Ir nebūdavo jiems to gana – laikydavo dar ir kankinančią būseną įjungtą, ne vien varymą eiti! Gal tam vyrukui, kuris sakė ,,Varomoji jėga!“, buvo ne visai suprantama, kaip aš galiu, beveik nevalgydamas, nukeliauti šitiek daug kilometrų – per visą dieną einu ir einu neprisėsdamas, ir šitaip kasdien, jeigu esu ne darbe. O jei atostogauju, kaime, tai einu kiekvieną dieną per visas atostogas. Trumpu maršrutu, maršrutu telpančiu nedideliame sodybos kieme, o pirmesniais metais nepaliaujamai žingsniuodavau aplink trobą, žymų taką per atostogų mėnesį išmindamas. Betgi pats paaiškino – eiti varo varomoji jėga. Tai bangomis nusikaltėlių aparatūra veikia smegenis, juos dirgina nematomu sriautu, nuo ko ir yra ši kankinanti, nesiliaujanti, nesiliaujanti tol, kol jos neišjungia, iš vietos varanti siaubinga jėga, neleidžianti nei sustoti, nei sėdėti – visą laiką turi žengti, žengti ir žengti. Kai nakčiai šią ,,jėgą“ išjungdavo, tada pamiegodavau, arba bent pagulėdavau. Tačiau pastarųjų ir vieno ir kito visą laiką būdavo maža. Tie KGB niekšai savo niekšybe neišmatuojami. Dar ir tokį gaujelė, KGB organai, savo principą taiko: kai jau linkti imi, jie pradeda smūgiuoti labiau.
Štai kita išeiginė. ,,Maratonas“, – paskelbė kažkoks vyrukas balsu, atsklindančiu iš KGB buveinės, vos man išlipus iš lovos. Pasakė tai, kas ir man, ir jiems buvo aišku: eisiu žingsniuosiu nesustodamas visą dieną, tik užvalgymui teprisėsdamas. Jau daug mėnesių, netgi metų, šitaip einu namuose, vien grindis tematydamas. Ypač tai sunku vasarą, kai dienos ilgos, o naktys trumpos. Šeštadienių, sekmadienių dienos pačios sunkiausios, nes ėjimo – labai daug valandų. Laikrodis eina lėtai lėtai, kaip nesisukdamas savo rodyklėmis. Ateis dienos, kai nebežvilgčiosiu netgi ir į laikrodį. Vakare pasakys: ,,Išvaikščiojai 12 valandų“. Kartais daugiau. Kaip ir tos kojos atlaiko, pats stebiuosi. Bet bangų varomoji jėga tokia, kad ir be kojų būdamas imsi vaikščioti.
Kitąkart ryte sako: ,,Kilimas!“. Šį žodį pasako rusiškai, rusų kalba. Mat kai kurias nedarbo dienas išvaikščiodavau vien ant kilimo, savo kambarėlyje. Jis išklotas raudonai, raudonu kilimu. ,,Baudos aikštelė“, – kartą pasišaipė jaunas balsas iš KGB bunkerio, pašiepdamas visos dienos mano vaikščiojimą ant raudono kilimo. Bet juokas neėmė niekad. Kojinės greit išplyšdavo nuo nuolatinio vaikščiojimo, mama kasmet jų man primegzdavo. Aulai lieka geri, tai permezga iš naujo tik padą. Kojinėms, kažkodėl, jie – KGB organai – nemažai kreipdavo dėmesio. Dažnai ir daug kur jas minėdavo bei rodydavo.
Naktis. Metų periodas tas, kai dienomis laukdavau nakties, o naktimis dienos – toks buvo kankinimas. Pamiegoti leidžia. Bet ir miegas kankinantis, toli gražu ne normalus. Būdavo, kad ir per miegus įjungdavo ir sunkų kankinimą, – niekšiškumas beribis! Nors miegi, bet kankinimą jauti, ir nubudęs jį atsimeni.
Štai jau ir gulėti neleidžia – bangomis varo iš lovos, iš vietos, įjungta ,,Varomoji jėga“. Atsikeliu ir vaikštau po kambarėlį. Dar ir šalta, klaiku. Ką dar padaryti, kad kankinimus sumažintų, mąstau. Žinau, kad kankina ypač už eilėraščius. Vėliau ir pasakys, kad būtent už rašymą. Mano mintis, bangų poveikiu, vis nuveda į popierius, kuriuos turiu, į jų išmetimą. Jau daug jų esu išmetęs. Trumpam palengvindavo kankinimą, kai išmesdavau. Mintys vis nukrypsta ir į kelis popierių ryšulius, kurie kaime ant aukšto. Kaip ir kiekvienam, per gyvenimą susikaupė ir tokių popierių, kurie neišmetami. Kažkada juos supakavau, apraišiojau virvelėmis, ir brolis išvežė į kaimą. Nekantrauju, kaip juos kuo greičiau išmesti, nes negaliu atlaikyti kankinimų. Ypač naktimis, ir ankstų rytą, kai pažadina ir varo ne tik iš lovos, bet ir iš vietos apskritai. Bet tas – galimybė išmesti – bus negreit, į kaimą, kuris už pusantro šimto kilometrų, greit nevažiuosiu. Skambinsiu, manau, broliui, kuris kaime dažnai būna, kad juos, popierius, išmestų. Bet dar anksti, jis dar miega. Negaliu sulaukti vėlesnės valandos. Pagaliau, neiškentęs, rašau, maigau jam telefono žinutę: visus mano popierius, kurie yra ant aukšto, neatidėliodamas išmesk. Nors vargu ar KGB naikintojai tai sužinos, bet vis tiek prašau išmesti, nes kentėti labai sunku. Vis tiek aš juos išmesiu, jei kankinimų neišjungs, o kad išjungs, vilties maža. Bet jokio kitokio gelbėjimosi kelio nežinau, mintis kreipia į popierių išmetimą, labai daug kartų tuo įsitikinau.
Brolis neišmetė. Ryšuliai ant aukšto prabuvo kol pats į kaimą nenuvažiavau. Pasiėmiau peilį, užlipau ant aukšto, nusinešiau popierius – lyg savo gyvenimo kroniką – prie konteinerio ir paleidau juos konteinerio dugnan, raiščius nupjovęs. Tuokart aiškiai pasakė, šūktelėjo, iš KGB bunkerio: ,,Po ,,dár“!“. Vadinasi, tikrai ir už turimą popieriją kankina, ir dabar jau po ,,dár“ kai juos išmečiau, dár kankinimų nebus. Deja, buvo ir tebėra. (Šiukšlių konteinerių tada jau ir kaime buvo atsiradę, tarytum specialiai man. Bet neįprasta, kad gūdžiame kaime per prievartą būtų statomi konteineriai ir imamas už juos mokestis.).
Labai sunkiu kankinimu pradėjo kankinti 1996 metais, ligoninėje, išvežę mane į ją. Šalia kankinimo kankinančia būsena, įjungė ir varinėjimą, ,,Varomąją jėgą“ (kaip jie patys tai vadina) ir laikė šį, beveik nuolatinį, varymą bangomis daug metų (su pertraukomis). Tai labai sunku. Turi eiti ir eiti. Nuolatos eini ne tik todėl, kad vidinė varomoji jėga eiti verčia, bet ir todėl, kad einant būna mažumėlę lengviau. Išvaikščiodavau visą dieną nuo prisikėlimo po nakties iki nakčiai atsigulimo, o neretai keldavausi vaikščioti ir naktį. (Štai kaip tatai svarbu – net du sykius papasakoju tą patį.). Ir niekas negalėtų sustabdyti, negalì nejudėti, nevaikščioti – toks kankinimas, bangų veikimas. Kaip KGB gaujelė tas bangas vadina, nežinau. Aš vadinu bangomis, nes veikia per tolimą atstumą, bet kur man bebūnant. Kaime Dzūkijoje taip pat, ne tik Vilniuje. Nebe reikalo, kažkada labai seniai, jie man kažkokiu KGB aparatūros ,,garsiakalbiu“ pasakė: ,,Tave seks iš palydovo“. Bet bijau taip toli gilintis į šį jų nusikaltimą.
Kai, vėliau, gavęs darbą Institute, ateidavau į jį, jame sėdėti kažkaip iškentėdavau, gal varinėjimą bangomis tam laikui sumažindavo. Tai tik tiek ir pasėdėdavau, tik darbe. Visą kitą laiką išbūdavau ant kojų. Jas net išmiklinau, užgrūdinau nuolatos bevaikščiodamas – atlaikydavo nelinkdamos visos dienos maratoną, nors retkarčiais atrodydavo kad krisiu joms neišlaikant per kelius. Daug kilometrų padarydavau ,,trasoje“ tarp savo virtuvės ir kambario, o kartais vien kambaryje vaikščiodamas. Vaikščiodamas, kaip (iš KGB bunkerio) sakė egzekutorius: ,,Šy do ty“, t.y. pirmyn ir atgal, tarsi vienutėje. Jiems girdėdavosi mano žingsniai, ir daug kas daugiau. Mano egzistavimas jiems detaliai atsispindėjo ir atsispindi kėgėbistinėje aparatūroje. Kas kiekvienas žingsnis dar ir žodis galvoje nuaidėdavo, nes buvo įjungta dar ir kalbėjimo mašina. Sykį žodžių jiems pritrūko – šitai man pasakė – tada kas žingsnis ėmė kartoti bereikšmius skiemenis, nerišlų garsą iš kelių raidžių, pvz., ,,acha“, ,,acha“, ,,acha“. Ir taip kokią valandą ar dvi, o tada – ,,uchu“, ,,uchu“, ,,uchu“ kas kiekvienas žingsnis. Atrodytų, bent kai atsigulu nakčiai, žodžių kartojimą išjungtų, jei civilizuoti būtų, bet ne – ir atsigulus žodžius galvoje kartoja, tik jau ne žingsniavimo ritmu. Tačiau prie lovos baisu ir prieiti – vos į ją atsiguli, apsikloji ir tuoj imi jausti kankinantį poveikį ir poreikį lipti iš jos ir vėl vaikščioti. Taip ir darau kiekvieną vakarą. Vos atsigulęs, vėl keliuosi, vėl apsirengiu, vėl turiu žengti. Galvoju, atsigulsiu ir užsispyręs kentėsiu labai tvirtai – nesikelsiu. Negi neiškentėsiu. Sutelkęs kantrybę išbūsiu, išgulėsiu lovoje kokį pusvalandį, valandą ir užmigdys, arba atkaklumu juos nugalėsiu ir varymą iš vietos, ,,Varomąją jėga“, išjungs. Ši jėga negana kad varo, bet ir kankina nuolatiniu diskomfortiniu jausmu. Atsigulu su šitokiu pasiryžimu, bet deja. Neilgai tveriu. Mėginu ant vieno šono išsilaikyti, mėginu ant kito, bet nėra tokios pozicijos, kuri padėtų ištverti, vis tiek priverčia keltis. Veikimas bangomis daug stipresnis už mano valią ir kantrybę. Šitaip iš lovos bešokinėjant, vieną kartą, atsigulus, ima ir išjungia varymą, ,,Varomąją jėgą“, ir užmigdo. Sykį perspėjo, kad iš lovos nešokinėčiau taip staigiai, nerodyčiau savo energingumo.
Taip kas vakaras, nemažai metų. Vakare, būdavo, informuoja kiek valandų vaikščiojau, jų būdavo ir 12, ir 14, ir mažiau. Dėl varinėjimo, dėl to, kad buvo įjungta ,,Varomoji jėga“, nėjau operuotis auglio nugaroje, (nors jau ir sveikatos pažymas auglio operacijai buvau susirinkęs). Nes būčiau turėjęs nuolatos, net ir naktimis, vaikščioti, o ligoninėje tai būtų buvę neleistina. Žinojau, kad nevaikščioti nepajėgsiu. O kur ten ligoninėje vaikščiosi pirmyn atgal kaip nenormalus užsuktasis.
Bet, pone, jūs pamiršote savo kamarėlę, apie kurią pasakojate, – sakote man. Taigi ateina kartą į kamarėlę daktaras, netgi ne vienas, bet atsiveda ir elektriką, baltą kabelį rankose belaikantį, ir sako man: ,,Jonai, tau reikia įsivesti internetą, tuoj įvesim“. Aš paraudonavau iš pykčio ir daktarą su elektriku mandagiai ,,išvijau“ iš savo kamaros. Daktaras man ne viršininkas, o toks pat eilinis darbuotojas Institute kaip ir aš, tik mokslinį laipsnį turi, todėl jį vadina ,,daktaru“, todėl vadinu ir aš. Dar to betrūko kad man internetą įvestų. Mane, gyvenantį kaip pelė po šluota, KGB nepaliauja sekę, o jei dar ir internetais imsiu disponuoti, tai dar labiau seks. Ir tikrai internetas amnestijos nepriartintų, maniau.
Daug man padeda, kad kamarėlėje šviečia langas. Jis net šešių dalijimų, bet vis tiek, lyginant, yra mažas, tokiam aklinam lyg šulnys, kambarėliui. Vienas momentėlis svarbus. Išeidamas iš darbo šio lango mažąjį langelį atveriu iki galo, o ryte atėjęs į darbą randu kiekvieną kartą jį privertą, tarsi normuotų man orą, lyg negalima jo man gauti iki valiai, kiek noriu. Bet tuščia jų tų orų pardavėjų, užtenka.
Kamarėlėje darbas – labai ne pyragai. Ir ankšta, ir monotoniška, ir tylu. Tyla, dažniausiai, didelė vertybė, bet verčiau jau norėčiau triukšmelio kalbų pavidalu. Arba muzikos garsų pavidalu. Tiesa, triukšmelio gaunu, bet nedaug, nors ir dažnai. Gaunu kasdien. Iš dviejų senučių, kurios čia dirba. Mat, per pietus jos atkeliauja prie mano kamarėlės durų, kur yra staliukas, užkandžiauti. Užkandžiauti atsisėda pusei valandos. Aš girdžiu kaip jos kalba, bet ką kalba, neišskiriu. Tik balsą vienos ir kitos atskiriu. Jų pietavimo kulminacija visąlaik būna tokia: pietums įpusėjus kažkuri jų sviedžia į tuščia šiukšlių dėžę kažkokį kietą daiktelį, kad aš net krūpteliu. Šiukšliadėžė skardinė ir skardinga, todėl paukšteli metamas daiktas, sakytum stiklainiukas, labai garsiai, ir atrodo, jos meta kaip tik dėl garso, kad kuo garsiau suskambėtų. Meta lyg rankinio kamuolį sportininkės. Į šiukšliadėžę daiktą tiesiog svieste sviedžia, ir iš kiek galint aukščiau. Kitaip tokio didelio garso, tokio šaižaus barkštelėjimo, neišgautų. Tuo mane šiek tiek prablaško, bet, deja, tik neigiamomis emocijomis. O man, kaip ir bet kam, reikia teigiamų.
Atrodo bus ir jų. Kasdieninę daugiametę mano nuobodybę šiandien prablaškė. Aš kalenu pirštais klaviatūrą štai jau penkias valandas, ir staiga barkšteli į duris. Nustebau – kas gi čia. Nepratęs sulaukti svečio, nė priėmimo tvarkos nežinau. Įtempiau ausis ir laukiu ar nebarkštels dar kartą. Ir iš tikrųjų mandagiai į duris pasibeldė antrąkart. Bet durų neatidaro, laukia, kol nepasakysiu ,,Prašom“, arba ,,Prašau“ (mandagiau ,,Prašom“). Negalėjau nepastebėti svarbios pasibeldimo detalės – pasibeldė lygiai taip, kaip aš pasibeldžiu įeidamas į žmonos kambarį savo namuose: barkšteliu kartą, išlaukiu trumpą pauzę, tada barkšteliu iškart dar tris sykius. Šitaip išskirtinai beldžiuosi todėl, kad žmona žinotų jog įeinu būtent aš, o ne dukra, nes ir ji pasibeldžia. Taigi į mano kamarėlę pasibedė ,,mano paties“ pasibeldimu, kas mane trupučiuką sutrikdė.
,,Prašom!“, – šūktelėjau žvaliai ir garsiai. Ir tuokart lėtai, bet visu platumu atsiskleidė durys, o už jų išvydau... muzikantą su akordeonu. Tą patį, kurį anądien per pietus mačiau grojantį prie Danijos ambasados. ,,Gerai, kad prašote“, – tarstelėjo jis, ir kaukštelėjęs kulnu į grindis, truktelėjo smagią dainelę: ,,Vėl gegužio žydai...“. Šaiposi, pamaniau, tačiau netaikliai. Užplėšė ne tą savo nemirtingą ,,O padange vyturiai...“, bet gerai žinomą Jungėnų kapelos dainą ,,Vėl gegužio žiedai...“, kuriai nė lygių nėra melodingumu ir žodžiais. Kas jos negirdėjome per radiją ir televiziją. Dabar pats pavasaris, gegužės mėnuo, žiedai ir alyvos liepsnote liepsnoja, bet jis ne todėl čia atėjo kad pavasaris, jis šaiposi, ir daugiau nieko jam nereikia – tam artistui. Aš sustingau. Stoviu priešais grojantįjį ir klausausi jo trivialios dainos, nes dainuoja ne kaip per radiją. Supratau, kad tai tyčiojimasis.
Už muzikanto, žiūriu stovi su juo atėjęs ir vaikas. Su kepurėle, lyg prieškarinis piemenukas. Dainai skambant, vaikas žengė pirmyn ir padėjo ant grindų tuščią skardinę tarp manęs ir muzikanto. Tą pačią skardinę, kurią puspilnę mačiau jam grojant gatvėje, po jo kojomis. O skardinė nemaža. Gatvėje jis grojo sėdėdamas, o dabar groja prie manęs stovėdamas. Seni aukšti Vileišio rūmai skamba kaip per festivalį, išsigandau kad tuoj žmonės ims rinktis prie mano durų, kas tuoj pat ir atsitiko. Viena po kitos atėjo akis išplėtę moterėlės, ir abidvi senutės, kurios už mano durų pietauja. Jos atlingavo geraširdiškai besišypsodamos ir jų šypsenos slėpė kažkokią išdaigą. Žinoma, išsigandau. Bet šypsausi ir aš. Jau nebegirdžiu nei dainos, tik galvoju kaip šį koncertą pabaigti, ką man daryti. Negi užsitrenkti duris prieš muzikuojančiojo nosį. Bet ne. Aš įkišu ranką į kairę kelnių kišenę, apčiuopiu žiupsnelį kuo mažesnių monetų ir jas ištraukęs pasilenkiu ir pagarbiai įdedu į aukų skardinę. Tik to ir tereikėjo. Muzikantas užgriežė dar posmelį ir savo verkiančią katarinką (rylą!) uždarė, ir akordeoną net užsegė dirželiu. Patenkintas stvėrė skardinę, su ja atsisuko į susirinkusius ir visiems tylint paprašė: ,,Aukas renku ponai, uždarbiauju prasimaitinimui“. Ir pabarškino monetomis skardinėje. Ir kas turėjo prie savęs, jam centų įmetė, nepagailėjo. Ir džiugiais žvilgsniais visi su atsisveikino Jis, žemyn žiūrėdamas, nulipo tais stačiais laiptais, kuriais mano aklas draugus lipdamas vos nenugriuvo ir keikė juos, nors nebuvo už ką. Viskas.
 
Vilnius, 2013 metai