Ką jautei...

Padėki užsimiršti man...– prašei nakties.
 
Ir išgirdai prie lango šnarant uosį:
Ne, niekada, nes tu padovanosi,
Brangiausia, ką turėjai, – sau ir dar kitiems.
Tik nedalinki graužaties ir melo,
Kad viskas laikina, išdildys praeitis...
Ateis prie vilties ežero visi kiti
Ir sems kartu – kur versmės neužšąla.
 
Bet kam man reikia to? – paklausei tu tamsos
Ir tuščios miesto gatvės atkartojo...
 
Beveidės mintys grindinį užkloja,
O mėnesiena pievoje rasom alsuos
Ir bus dėkingas tau dangus už tai –
Išsaugojai juk ką jautei...
kaip lietus

2017-01-11 00:04:29

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-01-12 16:16:50

Koks dar griekas, tada ir gyventi giekas.
Puikios eilės.

Vartotojas (-a): Langas Indausas

Sukurta: 2017-01-11 14:46:43

Kas skaito tamstos eiles - sugriešina...

Vartotojas (-a): Žalvarnė

Sukurta: 2017-01-11 14:24:47

Kas gražiausia reikia išsaugoti...  Ačiū.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-01-11 12:17:02

gražus kūrinys, kelis kartus skaičiau...

Vartotojas (-a): lašasdangaus

Sukurta: 2017-01-11 09:26:59

Džiaugiuosi, kad skaitydamas jūsų eiles, galiu kartu semtis iš neužšąlančių versmių... Ačiū :)