Žiema

Atsigręžk, ar matai,
Kad kovodamas narpliojai galios ir turto iliuzijas?
Kad liežuvį išmetęs
Lakstei ir laižei savo juslėmis dulkiną kelio paviršių?
Ko tu Dievo prašai,
Jei rankas kada maldai besudedi?
Tavo  į aukštybes kad keltų,
Ar kad kraujas vaikuos nenumirtų?
Atsigręžk, prisiminki
Ambicijas, tulžį, pavydą, puikybę,
Sukto melo duobes
Ir kopimą į šlovę per galvas.
Iki šiol gal girdi,
Kaip naivuoliai tau ploja ir klykia.
Iš bent vieno iš jų
Ar sulauktumei šiandien pagalbos?
Į senatvės dienas
Beataidi po garsą, po šnabždesį,
Bet ramybė, dabar geidžiama,
Iš pakampių gyvatėmis šnypščia.
Atsigręžk, ar meni,
Kuo svajojai užaugęs tu tapti?
Kas beguodžia tave,
Kai esi pats diena vakarykštė?
Kai tiesa po tavim
Atsivėrė it lakiojo smėlio akivaras,
Labirintai tamsos
Naktį nemigos šmėklomis dusina,
Laimingiausias ne tas,
Kokį drabsto purvais, vakar gyrę,
O tasai, kurs šerkšnu
Be ambicijų gula į pusnį.
Nijolena

2017-01-08 09:05:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-01-08 22:50:05

Vaizdingas su gražiomis metaforomis kūrinys ir... mostas stiprus.

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2017-01-08 12:49:00

tai bent tvojo autorė,atsiveidejus! šekit už tai, kad  esat išverstaskūriai ir bejausmiai, be nieko švento! bravo,ploju Nijolenai,stipru!   

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2017-01-08 12:47:15

Tikrai prasmingas ir gilus