Jos susitiko jos pačios, Aušrės, iniciatyva. Ji pati paskambino po ilgo nesimatymo, nekalbėjimo, nebendravimo. Paskambino, nes draugystė nutrūko taipogi dėl jos „kaltės“. Menkas nuomonių skirtumas ir... Prireikė daugokai laiko, kad suvoktų, jog nevertėjo dėl to šitaip ilgai rūstaut. Vitalina nei apsidžiaugė, nei pasimetė. Tiesiog pabendravo abi telefonu, susitarė susitikt. „Bus nelengva“, – atsiduso Aušrė. Vitalina visad džiaugdavosi, išgirdusi jos, Aušrės, balsą. O dabar... Jautė kažkokį šaltą mandagų santūrumą.
Vėjuota, bet saulėta diena. Pakankamai dar šilta, nors jau čia pat rugsėjis. Ir debesėlių voros traukia dangumi. Aušrė, punktuali kaip japoniškas ar šveicariškas brangus laikrodukas, vaikštinėja pirmyn atgal prie įėjimo į parką. Reikėjo pakviesti į namus. Juo labiau kad Vitalina dar nėra buvusi jos naujame bute. Bet... Kažkas sustabdė, neleido. Kažkoks vidinis balsas, nuojauta, kad iš to susitikimo nieko doro nebus. Po tiek metų... Vitalina net jos balso nepažino, kai paskambino. Turėjo prisistatyt. „O gal nenorėjo pažint?“
– Atleisk, vėluoju. Aš savame repertuare. Juk žinai. Visad visur atlekiu uždususi.
Vitalina išpoškino viską taip greitai, taip neįprastai greitakalbe, kad Aušrė net akimirksniu suabejojo, jog tai jos buvusi ilgametė draugė. Tokia neskubri kalboje, tik greitai pratrūkstanti juoku iš mažiausio niekniekio. Jos neapsikabino, tik po Vitalinos greitakalbės akimirka patyrinėjo viena kitą. Abi jau senstelėjusios. Vitalinos veide tiek daug juoko raukšlelių. Tai kvatojimo pasekmė. Linksmos juoko raukšlelės apie akis. „Mano veide tik rūpesčiai ir nesantaika su savimi. Kaip veidrodyje kokiame. Niekaip nepaslėpsi.“ Aušrė sukando dantis, net suskaudėjo kažkaip smilkinyje. Nesuvokė, ką atsakyt, ką pasakyt. Vitalina prabilo pirmoji. Nerūpestingai mostelėjo ranka į parką ir abi draugės, o gal dabar tik geros pažįstamos, patraukė takeliu link fontanų. Vitalina plepėjo be atvangos, pasakojo, kaip gyvena, su kuo bendrauja, su kuo ne. Buvo keista. Daugelio tų žmonių Aušrė nepažinojo. Jie po nutrūkusios draugystės atsirado Vitalinos gyvenime. Vieta neliko tuščia. Vitalina šnekėjo ir šnekėjo. Apie savo draugus, jų rūpesčius, džiaugsmus, savo keliones po svečias šalis. Aušrė juk žinojo: buvo laikas, kai Vitalina labai sunkiai vertėsi. Tada ji buvo šalia. Stengėsi padėt, kai galėjo. Kai Vitalinai pasisekdavo, o jai, Aušrei, kildavo problemų, Vitalina padėdavo. Abipusė pagalba. Buvo tada taip gera turėt draugę, būtent Vitaliną. Kažkokie kvaili nuomonių skirtumai. Ir... dabar jau jos tokios svetimos viena kitai. Aušrė dabar tik moka klausyt, išklausyt ir išgirst. Nieko daugiau. Jos jau dabar ant skirtingų socialinių laiptelių pakopų. Vitalinos jai nepavyt niekada. Aušrė klausėsi draugės, gerdama į save nepažįstamų žmonių gyvenimus. Nepertraukė, nepasakė, kad jai neįdomu. Tegul kalba. Gal, nepaisant per kraštus besiliejančio gerbūvio, nėra su kuo ir kam išsipasakot, nėra su kuo pakalbėt. juk Vitalina irgi viena, kaip ir ji, Aušrė. Sūnus jau užaugęs, savas jam gyvenimas. Ji, Aušrė, tam tinka kuo puikiausiai. Pati išmoko tylėt ir klausytis klausytis.
– O kaip tu laikaisi? Kaip Simas? Kaip Dana gyvena?
Aušrė grįžo realybėn nuo tų klausimų.
Taip netikėtai Vitalina liovėsi šnekėjusi apie save.
– Viskas gerai. Visi sveiki. Kruta ir tiek.
Aušrė nelabai sumojo, ką daugiau pasakyt, bet Vitalina ir vėl pradėjo pasakot apie kažkokią Stasę, kurią sulaukus pensijinio amžiaus grūda į pensiją. Paskui pasakojo apie bajorus, kurie visokias keliones organizuoja.
– Ir tave paimsim. Bus įdomu.
Aušrė pasimuistė. Nelabai mėgsta plaktis prie nežinomos kompanijos. Visad jaučiasi kažkokiu svetimkūniu, įsibrovusiu į ne savo erdvę.
Keistas tas jų susitikimas ir keistas bendravimas. Vienos šnekėjimas, kitos tylėjimas. Aušrė jautė, kad Vitalinai neįdomu, kaip ji, Aušrė, gyvena. Gal nujautė, kad sunkai verčiasi, gal negali atleist, kad taip ilgai, tiek metų Aušrė neskambino. Bet juk ir Vitalina jai neskambino. Daug tų gal ir kodėl. Susitiko kažkaip be didelio džiaugsmo. Kad neapsikabino. Tai jos abi to niekada nedarė. Tiesiog abi nemėgo to. Abiems buvo būdingas tas santūrumas. Bet jautė viena kitą. O dabar... Tarp jų kažkas įsibrovė ir jau nebus tos šilumos, kuri buvo. Nebus. Aušrei vėl suskaudėjo smilkiniuose. Išsiskirdamos tik trumpai žvilgtelėjo viena į kitą. Lyg vengdamos, kad akys susitiks ilgėliau ir visa to susitikimo tuštuma persmelks abi.
– Tai iki.
Ir Vitalinos nerūpestingas „aha“ į tai.
Aušrė girdėjo už nugaros tolstantį Vitalinos kulniukų kaukšėjimą. Jos buvusio gyvenimo tarpsnio nutolstantį aidą.