Daug Vilniuje sankryžų ir nėra žmogaus, kuriam nebūtų tekę karštligiškai prie jų laukti kada gi užsižiebs žalia šviesoforo šviesa. Aš mašinos neturiu, tačiau maldauti šviesoforo, kad jis žaliai nušvistų priseina beveik pradieniui. Nes tenka į darbą skubėti ir visokių reikalų bei reikaliukų tvarkyti einu, beveik kasdien pavažiuoju autobusu arba troleibusu (dažniausiai vienu ir tuo pačiu maršrutu). KGB, kurie net per Žemės palydovą mano judėjimą seka, galėtų tai paliudyti. Neseniai važiuodamas troleibusu parodos pasižiūrėti, pamačiau vaiką, kuris man neišeina iš galvos ir iš akių. Tai buvo dar nė ketverių metų neturintis vaikelis. Radijas pranešė, kad vienoje senamiesčio dailės galerijoje atidaroma paroda dailininko N.N., kuris yra ir rašytojas. Tokia meninio dvilypumo kombinacija nereta, bet ir nesimėto. Jo esu skaitęs knygų, jomis nenusivyliau, o jo paveikslų nebuvau išvis matęs, jei neskaitytume tų, kurie buvo panaudoti jo paties knygų viršeliams apipavidalinti. Tuo dailės temą baigiu, nes buvo kitkas (įvykis ar nuotykis, nežinau kaip pasakyti), kas man padarė daug didesnį įspūdį negu paroda, į kurią važiavau. Pamačiau gyvą paveiksliuką, pralenkusį paveikslų visovę drobėje ir ant kartono! Dažai, ar tai vandeniniai ar aliejiniai, nepajėgūs pralenkti gamtos ir gyvenimo tikrovės grožio, kurį pamatome pačiose netikėčiausiose vietose ir galime net paliesti, nei bilieto nepirkdami.
Važiavau troleibusu atsisėdęs kaip visuomet prie lango kairėje pusėje, kur sėdynės vienvietės, todėl jei randi laisvą, atsisėdi patogiai tarsi namie, kažkiek net apsiramini: niekas nepaprašys atsikelti, nebent pats užleistum vietą moteriai ar panelei, nekalbant jau apie senelius prieš kuriuos strykteliu vos pamatęs. Kai niekam nenori užleisti, gali žiūrėti, pasukęs galvą, per langą ir nei nepamatysi prieš ką reikia stotis. Prisipažinsiu, kad šįkart, kaip ir nevienąkart, mandagumo kirviu neaptašytas žiūrėjau pro langą ir nieko nemačiau kas šalia. Nors mintys man kalbėjo, kad užleisdamas vietą prisidėsi prie bendrosios važiavimo kultūros, nebūk netašytas, juk net akmenys aptašyti, ir kai juos aptašo, tampa gražūs bei naudingi, kaip štai, pavyzdžiui, visa Salako bažnyčia (ar tai sakalo?), visa vien iš tašytų akmenų pastatyta. Salakas, jei skaitysime iš kito galo, gaunasi sakalas. Gal Salakas tai senųjų laikų kriptografas, sugalvotas išradingo šių žemių valstiečio? Bet...
Laikas tarti ką norėjau pasakyti. Troleibusas, gatvės tėkmėje, sustojo prie šviesoforo, kurio raudona šviesa dega gal ilgiausiai visame mieste. Šį šviesoforą jau seniai esu įsidėmėjęs, ir kai tik jį privažiuoju, mane apima savotiška baimė ir pyktis, nežinia ant ko konkrečiai. Kažkiek net ir ant savęs. Matyt, dėl tos priežasties, kad pykti ant savęs yra protingiausia. Buvo jau į pavakarę. Greta troleibuso sustojo prie šviesoforo laukti ir džipas, kurį vairavo jauna ponia. O jai už nugaros buvo didžiausias jos turtas – maždaug ketverių metų mažylis; dar visai kūdikis, bet, be abejo, jau šnekantis, tik dar švepluojantis. Sėdėjo kėdutėje, užsegtas diržais, kaip ir priklauso pagal kelių eismo taisykles. Pirmąsyk man buvo matyta, kad vaiko kėdutė buvo nukreipta ne į priekį, bet, nesuprantamos mechanikos būdu, atgręžta į mašinos šoną; matyt, todėl kad vaikas per langą viską matytų. Nors jis dar toks mažas, kad, pamanytum, mažai ir suvokia, ir beskiria, ką mato, bet matyti smagu. Bet šis ,,pamanytum“ – įspūdis tik pirmasis, paviršutiniškas. Tas vaikas iškart prikaustė mano dėmesį, vos mano akys jį pamatė, viskam kas gražu neapžlibusios. Žiūrėjau pro troleibuso langą ir šią gražią mamos ir vaiko šeimynėlę pamačiau tartum paveikslą. Tėčio betrūksta, ir būtų žinomas klasikinis paveikslas ,,Die heilige Familie“, tik jau šiandieninis. Taigi nepatraukti šeimynėlė akių negalėjo vien todėl, kad toks vaizdas labai gražus: puošni mamytė gražioje mašinoje namo vežasi gražų vaikiuką. Būtent ne bet kokį, o nepaprastai gražų. Diena nors buvo apniukus, bet temti dar nebuvo pradėję, ir aš pamačiau koks jis nepaprastas, tapybiškai išvaizdus. Tas vaikas pasiglemžė visą mano dėmesį, kiek beturiu. Atitraukė jį vaikiukas nuo savo šiuolaikiškos, pasigėrėtinos mamos – visą į save. Sakytum šventoji dvasia kaip į kokį stebuklingą šventą paveiksliuką į tą vaiką mano žvilgsnį nutaikė, jį, tokį nekasdienišką, pristatydama. Jis ne vien pavidalu, ne vien estetiškai buvo gražus, gražus buvo, netgi labiau, savo veido gilumu. Pasirodo tokią dovaną ir vaikai gali turėti. Aš tik vienas iš troleibuso keleivių mačiau jį, o jis matė visus keleivius, visą troleibuso šoną ir sėdinčius jame žmones. Negalėjau akių nuo jo veidelio atplėšti, toks buvo įspūdingas. Kažkuo labai užsigalvojęs, bet kartu aprėpiančiai, protingai ir žvelgia, daug mato, ir vaikiškai mąsto. Rodydavos, kad vaikų veidai labai vienodi, bet šis vaikas buvo išskirtinis. Nors dar kūdikis, o jau kažkuo taurus, psichologiškai mąslus, atrodo protingas ne pagal metus. O svarbiausia – dvasiškai gilus, lyg būsimas filosofas. Taip, taip, pasitaikė toks vaikas. Akys tamsios, veidelis baltai švyti. Jos kažkaip labai akylai, skvarbiai ir veriančiai, lyg tamsoje žvakės žvelgė į pasaulį, į tai ką mato, bet konkrečiai manęs dar nematė; nematė, kad žiūriu į jį. Tartum spinduliai nuo jo stiprių akių sklido, kokie sklinda nuo mažo tolimo žiburėlio nakties tamsoje. Viso jo tik veidas ir tesimatė, o viskas, kas aplink jį, skendėjo jau neįžvelgiamoje prieblandoje, todėl veidelis šitokiame nematomame, jokio akcento neturinčiame fone, labai dominuojančiai švytėjo, ne bolavo. Plačiai atvėręs akytes žiūrėjo į mus, į romius troleibuso keleivius, nekreipiančius į jį dėmesio, ir... štai pamatė pastebėjo mane – įdėmiai spoksantį būtent, tikrai į jį! Aš pajutau, kad jis mane pamatė. Bet tai truko akimirką. Ramiai, susimąsčiusiai žvelgęs jo veidas, mane pamatęs nežymiai tarsi krūptelėjo. Dabar dar vos kelios akimirkos, ir jis... staiga staigiai šast – nusigręžė. Kaip vandens paukštis pliumptelėjo į vandenį, momentiškai pajutęs pavojų. Nusigręžė, kiek tik gali nusigręžti. Matėsi, kad šitaip jis pabėgo, pasislėpė nuo nedorėlio, jam nemalonaus, o veikiau – nuo pavojingo jį stebinčiojo, kuris vos jo paslaptingumo neapnuogino, nuo stebinčiojo, kuris gali baisią, asmeniškiausią, niekam neskleidžiamą jo paslaptį sužinoti, paslaptį, kurioje jis niekieno nematomas dabar gyvena! Negana to, nusigręždamas jis ir persisvėrė per kėdutę į priešingą nuo manęs pusę, kiek tik galėjo. Rodės jis nori žemyn galva kristi, kad tik spėtų išsivaduoti nuo žvelgiančio į jį, nuo akių, kurios jį bereikalingai, kenkiančiai pamatė. Taip kardinaliai nusisuko, taip palinko, kad veidelis tapo nė kiek nematomas, pradingo tamsoje, kuri buvo užpildžiusi automobilio vidų. Nors tai nelinksmina, kai nuo tavęs kas nors taip išgąstingai nusisuka, bet mane tai labai sudomino, įsižeidimo aišku nepajutau jokio, nes tai buvo kūdikis, ir toks jo elgesys yra tik žavingas. Tarytum tik to man ir tereikėjo valandos džiaugsmui. Tas momentas, kai jis staigiai šastelėjo į šalį nuo manęs, man buvo žavingiausias, pakerėjo mane ilgai dienai ir vakarui, ne valandai. Kai jis nusisvėrė nuo manęs, akių nuo jo nenuleidau ir toliau, ir laukiau kada jis vėl atsigręš. Pažiūrėsiu kaip elgsis, liežuvio gal neparodys, nes dar per mažas ir tokių dalykų vargu ar moka. Man norėjosi pažaisti, nors su svetimais tokie maži vaikai ir nežaidžia. Bet... jis nė negalvoja atsitiesti ir žiūrėti kaip žiūrėjęs! Bent ,,išgąsdinau“ vaiką! Bent kategoriško ir atkaklaus jis būdo! Jis tiek pasilenkęs, kad nei veidelio jau niekaip negaliu pamatyti. Aš prisiglaudęs kakta prie stiklo atkakliai laukiu, tikėdamasis, kad jis dar pasižiūrės į mane, kol šviesoforo žalia šviesa neužsižiebė, ir gal tai pirmas kartas, kai aš noriu, kad raudona šviesa žibėtų dar ilgiau. Aš net atsistojau, žiūriu iš kiek galint aukščiau, kad jo veidą išvysčiau ir, kas svarbiausia, kad jis pastebėtų, jog vis tiek aš į jį žiūriu, matau jį, nors jis ir pasislėpęs. Keletas keleivių pamatė, kad keistai stypčioju, kažką bandau pamatyti gretimoje mašinoje, bet aš nekreipiau į juos dėmesio. Nebijau pasirodyti nei kvailas, nei juokingas. Bet vaikas, tarsi nujausdamas, tebebuvo persisvėręs per kėdutę, pasilenkęs veidu į žemę ir neatsitiesė. Sunku ilgai būti šitaip nepatogiai persisvėrusiam, bet kaip vaikui, tai gal ir nieko, jie lankstūs kaip akrobatai. Matyt, jis nutaręs atsitiesti į pirmykštę normalią padėtį tada, kai jo mamytės mašina pajudės. O toji jo mamytė nė neįtarė, kad jos vaikas šitaip stropiai ir svarbiai slepiasi nuo kažkokio neaiškaus, pavojingo ir keisto tipelio. Pasirėmusi ant vairo ji, niekuo nesusidomėjusi, žvelgė kažkur į kelią.
Stebėdamasis nesulaukiau jo atsitiesimo. Tik mašinai pajudėjus į priekį, spėjau pamatyti, jis pasikėlė, bet jau nepamatė, kad į jį tebežiūriu, ir nuvažiavo palikdamas uodegoje jį sutrikdžiusį troleibusą su keleiviu, kuris jį pamatė. Koks tai turintis charakterį vaikas! Kiek mašina stovėjo prieš ilgai degantį šviesoforą, tol savo veido jis neparodė. Man jo ikoniškas veidelis įsirėžė atmintin visam savaitgaliui. Matau ir dabar: žėrinčiai baltą mašinos tamsoje, su juodom, bet spinduliuojančiom akim, kurios sutriko pamačiusios, kad į jį žiūriu, ir pasislėpė. Tokie kūdikėliai tai patys tikriausi Dievo kūriniai, ir gaila, kad Lietuvoje jų nedaugėja. ,,Jei dailininkas būdamas tapyčiau vaiką, tai būtinai tokį ir šį“, – mąsčiau su juo atsiskyręs.
 
Bet ir kūdikiai tarpusavyje skiriasi, savo elgesiu ir charakteriu. Tik ne taip ryškiai kaip dideli. Netrukus Vilniuje vyko knygų mugė, jau šešioliktoji. Argi galima joje nedalyvauti, tai didžiausias Lietuvos kultūrinis renginys! Gali papigintai norimą knygą nusipirkti, kitą, taip pat vertingą, priedo dar ir veltui prideda. Nes jeigu knyga išleista šiems laikams ,,maštabišku“ trijų tūkstančių egzempliorių tiražu, tai ir dovanoms tiražo užtenka. Nuvažiavau knygų pažiūrėti ir aš, o pamačiau... vaiką. Maždaug trimetį, gal vyresnį. Jį nešėsi tėtis, užsikėlęs sau ant pečių ir laikydamas jo tik kojas. Vaikelis, taip nematytai aukštai sėdėdamas, laikėsi abiem rankom apkabinęs tėčio kaktą. Tėvui laimė jausti savo kūdikio rankas ant įkaitusios kaktos. Ir išvis toks patogus vaiko nešiojimas yra neprilygstamas malonumas, o vaikui patogumas. Saugu tokioje aukštybėje sėdėti, ir viskas matosi. Aš pamačiau juos artėjančius tirštoje lankytojų masėje. Padėjęs knygą, kurią varčiau, įsistebeilijau į juodu du – tai įdomesnė knyga, gyvenimiškoji, negu kuriomis prekiaujama. Nors žmonių buvo pilna, bet tas vaikas pamatė mane, pastebėjo, kad į jį žiūriu, tik tėtis neatkreipė jokio dėmesio. Vaikui be abejo aš šypsojausi (kaip ir tam psichologiniam gražuolėliui, kuris mašinoje slėpėsi). Šis vaikas su tėčiu artėjo į mane, ir praėjo pro mane. Per visą šią jų eiseną aš į vaiką nenuleisdamas akių žvelgiau, o jis nenuleido akių nuo manęs. Lenkdamasis pro mane vaikas, kaip koks automatinis robotas, suko galvą į mane, žvilgsnio nuo manęs nepaleisdamas nė kiek, ir jo veidas pradėjo labai niauktis, rūstėti, nors aš, irgi taip pačiai akylai žiūrėdamas į jį, šypsojausi. Nes miela ir gražu matyti jį užtikrintai sėdint tėčiui ant pečių. Jis atsuko galvą, žiūrėjo į mane ir tada, kai tėtis pro mane jau praėjo ir tolinosi. Išraišką vaikas rodė tokią rūsčią, kad mano net ir šypsena prapuolė. Dar kiek nutolęs jis staiga užsimojo ir kad mostels ranka į mane!, kad rėš!, jog aš net linktelėjau. Rėžė kartu padarydamas ir grimasą, kurioje buvo pats nuoširdžiausias pasibjaurėjimas ir pyktis, tiesiog suaugusiojo neapykanta. Kaip pikčiausiam savo priešui jis tvojo. O jo tėtis to nei nepajuto, nužingsniavo su vaiku tolyn ir dingo tarp žmonių. Aš likau stovėti visiems žmonėms judant ir ilgai negalėjau atsipeikėti: iš kur tokiam tabaula rasa kūdikėliui toks nuožmus suaugusio žmogaus pyktis?! Kažkokio pažeisto, subjaurotos sielos žmogaus piktybė! Atrodytų, kad aš tą vaiką visą laiką kankinau, todėl jis ir metė į mane nematomą akmenį, pabėgdamas nuo manęs, kaip nuo savo priešo ir kankintojo. Net ne nusiminiau, bet kažkaip pavargau – dvasiškai ir fiziškai per tas kelias minutes. Priešiško ,,atsakymo“ į mano šypsojimąsi juk nesitikėjau. Vaiko veide dar niekad nemačiau tokio priešiškumo, ir tokio nirtulingo gesto. Jokiu būdu negalėjau to tikėtis. Iš tokio mažutėlio vaiko – suaugusiojo žaibai! Pagalvojau, kur čia būtų galima atsisėsti, arba eisiu vynu pergyvenimą nusiplauti. Toks, gyvenimo dar nematęs kūdikėlis šitoks piktas, šitaip smarkiai, su mušeikos energija į mane kažką sviedė, savo ir išraiška rodydamas kraštutinį nepasitenkinimą besišypsančiu nepažįstamuoju – manimi. Padarė man įspūdį aukščiau mugės. Buvo neįtikėtina, kad šitoks mažas pipiriukas gali šitaip priblokšti ir vos neparbloškė. Aš prisiminiau jo bendraamžį vaiką, kurį mačiau mašinoje, padariusį man neišdildomą įspūdį, kuris man pakėlė nuotaiką, ir nusprendžiau, kad ir vaikams nereikia lįsti į akis. Net ir tokiems mažiems. Net norėjau eiti namo, bet buvau dar neseniai atėjęs. Tik vėl įnikęs apžiūrinėti knygų, jas vartinėti, primiršau šį, tokį nematytą pikčiurniuką, kurio pyktis veide, lūpose ir akyse buvo tarsi suaugusio.
 
Grįždamas iš mugės gavau ,,satisfakciją“. Įlipęs į troleibusą laisvą vietą atsisėsti pamačiau esant priešais ponią, kuri sėdėjo ir su mažu vaiku, irgi arti trijų metukų amžiaus. Tarytum laimingo atsitiktinumo deivė Tichė tuos vaikus užveda ant manęs. Vaikelis – tai buvo mergaitė – ant sėdynės sėdėjo kojas ištiesusi į priekį, nes jos dar tokios trumpos, kad plačioje sėdynėje žemyn nenusileidžia. Pažvelgiau į mergytės akis; jos buvo ramios, kaip dangus mėlynos. Aiškiai buvo užsiėmusi tik savimi, nors neveikė nieko – nei kokiu žaislu žaidė, nei aplinką tyrinėjo, ar ką kalbėjo. Apie kažką sutelktai mąstė, jei išvis tokio amžiaus vaikas ką nors mąsto. Vaikiškai, žinoma, mąsto. Aš į ją žiūrėjau, bet tai jai nė kiek nekliuvo. Savo tyromis akelėmis dirstelėdavo ir į mane, bet tik atsitiktinai, nevalingai; jos žvilgsnis tuoj nuskriedavo kitur; bereikšmiškai ir gaivališkai. Pasižiūrėdavo į mane tik todėl, kad sėdėjau tiesiai priešais ją, todėl ji negalėjo manęs nepamatyti. Kaip ir to, kad aš žiūriu į ją. Aprengta žiemiškai, kosmonauto kombinezonu, tačiau be pirštinių. Jos kabėjo parištos prie rankovių, kad nepasimestų. Ši išmonė, rodos, dar nesena; kas jos anksčiau nežinojo, to vaikas vieną pirštinę vis pamesdavo – jei ne vieną, tai abidvi. Dabar jos visą laiką pasiruošusios šildyti rankeles. Man parūpo prakalbinti jos mamytę, o taip pat ir pačią mergytę, nors vargu ar tokia maža su pašaliniais ką nors šneka. Iš klaidų nesimokantis radau ką pasakyti:
– Ar nešalta jai rankoms?
Ir suklusau ką atsakys jos mamytė. Juk gali atsakyti ,,ne tavo reikalas“. Bet mamos būna patenkintos, kai apie jos vaiką kalbi ir dar nesitaikė, kad kuri nors dėl to pastebimiau užpyktų, kalbinau ne vieną. Myli neišvengiama meile savo vaiką, todėl patinka, kai ir kitas tą vaiką gėrėdamasis apkalba.
– Ne, nešalta, – maloniai atsakė ji, ir nusišypsojo. Taip plačiai, kad pasimatė blizgantis plieninis vainikėlis, ant visų jos dantų uždėtas, seilėse skendintis. Daug jaunuomenės matau, kurie tokius vainikėlius kaip pasagas ant dantų užsitaisę, tik kol kas nežinau kokiu reikalu. Gal kad dantys neišvirstų, augtų tiesūs, arba išsitiesintų, jeigu jau kreivi besą. Tas vainikėlis mergaičių įvaizdžio ir grožio nė kiek negadina, plienas burnoje net blyksi, kai jos prasižioja, atrodo ne prasčiau kaip sidabras, kuriuo jos puošiasi rankas ir kaklą, o dabar net ir bambas. Šis dantų ,,puošmuo“ visai dar naujas dalykas, atsirado vėliau, negu mobilieji telefonai. Tai ir ši mamytė, matyt, labai jauna, kad dantys galutinai dar neišaugę, nesusigulėję. Pykčio dar neprisisėmusi, kuris begyvenant ir vargstant savaime įsismelkia į sielą tarsi nematomoji angis. Į mane tik dirstelėjusi, ji džiaugsmingai gėrėjosi savo vaikeliu, matėsi, kad tikrai laiminga. Ir, rodės, jei ji ir antrą vaiką turėtų, tai jos laimė padvigubėtų.
Bandymas prakalbinti pavyko, kaip sakoma, be kraujo praliejimo. Vaikelis, t. y. mergytė, irgi laiminga klaidžiojo vaikiškomis akimis į tai, kas jai matosi, atrodė sveika, viskuo patenkinta, gerai jaučiasi ir verkti dėl ko nors nė neketino. Nuleidusi vaikiškas rankas jomis rėmėsi į sėdynę. Iš klaidų nesimokančiam man kilo pagunda jos mamytę, šiurkščiai tariant, paerzinti: pasižiūrėti tų vaiko rankų jas paimant, atseit, pažiūrėti ar nešaltos. Jeigu maloniai sureagavo kad kreipiausi, tai gal neužpyks ir jei vaiko ranką pačiupinėsiu? Taip ir padariau: ryžtingai (bet susijaudinęs!) pasilenkiau ir apėmiau pliką mergytės rankelę. Va ties tuo reiktų dėmesį atkreipti: mergaitė nesureagavo! Tik abejingai, netgi tingiai ir nedėmesingai mėstelėjo vyzdžiais į mane, ir viskas. Tarsi tėtis ar mama jos ranką paėmė, o ne svetimas ir niekad nematytas! Nustebau dėl tokio jos ramumo, pats dėl to ramindamasis. Neišsigando nė trupučiuko. Savo rankos ji nė nebandė ištraukti iš manosios. Nors laikiau ją visiškai trumpai, tik kolei pasižiūrėjau ar ranka nešalta ir per pirmąsias sekundes pajutau šalta ar nešalta (buvo šalta). Vaikas buvo viskam pasiduodantis. Kaip malonu pajusti vaikišką rankelę! Tik reikia prisipažinti, kad iš anksto buvo aišku, jog vaikui nešalta. Norėjau vien pajusti prisilietimą prie trijų metukų vaiko, prie tabula rasa. Mamytei padaryti malonumą, arba, veikiau, nepiktybišką nemalonumą. Ji, mamytė, dėl šio mano staigaus gesto trupučiuką susijaudino, netgi, vos pastebimai krūptelėjo, šiek tiek kilstelėjo ir ranką į mane, lyg norėdama vaiką apginti, bet greit ją atitraukė atgal prie kišenės ir tuoj pat pataisė mergytei kepurę, apspaudė ausis, kad į jas joks šaltukas neprasismelktų.
– Ne, aš žiūriu ar nešalta, – ir pati čiuptelėjo mergaitės ranką, tą pačią, kurios aš ,,žiūrėjau“. Paskui pasilenkė ir ją motiniškai pabučiavo, jos vaikui to nė nepastebint. Nežinoma niekam apie ką galvoja tokie maži vaikai. Mano, pavargėlio, nukamuoto senio mintis KGB tai seka, jau nė patys nežinodami už ką.
Tuo su šiais laimingaisiais pažintis baigėsi.
 
Post scriptum
Štai užpildysiu nedidelę spragą. Per ją vanduo nesiveržia, bet vis tiek pravartu užpildyti šio etiudo ir šiokio tokio išsilavinimo labui. Šiandien namo iš darbo važiavau sausakimšame autobuse, laiku, kai žmonių gatvėje ir keliuose būna daugiausia. Važiuodami visi tyli, tik jei pasitaiko kompanijėlė, tai tarpusavy šnekasi. Arba jei telefonas kam nors suskamba. Šįkart tylu kaip kapinyne, nors aplinkui – visi gyvi ir atsimerkę. Autobuso gale staiga girdžiu moteris paklausė kaimynę ,,ar sekančioje stotelėje išlipsit?“. Dėmesio tai neatkreipė, bet į klausimą atsakė mergina, kuri dėmesį patraukė... savo labai garsiu, diktorišku, nepaprastai skaidriu balsu:
– Neišlipu, bet praleisiu. Praeikite, aš važiuoju iki galo.
Ir paėjusi dar toliau nuo manęs į galą, atsisėdo ką tik atsiradusioje laisvoje vietoje. Aš spėjau pamatyti, kad jai ant dantų yra mano minėtieji vainikėliai, ,,pasagėlės“, gal dar apkaustai, ar kaip juos pavadinti. Vienų žmonių, kai kalba, dantys pasimato, kitų ne. Kurių pasimato, sakytum jie pikti kaip žvėrys, bet tai niekaip negalėtų būti tiesa. Netgi gražesni tie, kurie nuolatos išsišiepę dantis rodo, ir daug malonesni, negu sučiauptalūpiai. Tai Šiaurės tautelės sučiauptom lūpom gyvena, nes ten labai šalta. Kažkada, tiesiog stebuklingai, pamačiau kaip šneka norvegų televizijos diktorė: po kiekvienos frazės iškart ir būtinai sučiaupia lūpas, tiesiog automatiškai. Įdomu tai buvo pamatyti, pasigėrėti ja, kaip laisvojo pasaulio moterimi. Mūsų diktoriška panelė, autobuse prabilusi, buvo labai gražaus jauno veido, kuris buvo lygus ir švarus, jokio intapėlio ar raukšlelės. Tokiai nei lūpų dažytis nereikia. Ir kam jos dažosi!? Juk ir taip gražios. Ar tai ženklas dažymasis, kad su niekuo, nei su savuoju, nepasibučiuos, pasibučiuoti nenori, nebent jai į skruostą gali pakštelti? Jeigu ši turėtų tamsų intapėlį, tai jį bravūriškai gal dar ir paryškintų juoda spalva, kad baltame veide kuo labiau kontrastuotų? Apsirengusi juodu paltu, užsegamu iki smakro viena eile sagų ir tas lygaus, niekuo neišpuošto palto juodumas gerai tiko prie jos baltutėlio, niekuo nepagražinto mergautinio veido.
Kai pamačiau jos tuos vainikėlius ant dantų, užsidegiau ryžtu paklausti, kaip jie vadinasi ir gal dar ką nors apie juos. Susijaudinau nuo minties, nes žinojau, kad tikrai klausiu, o ar neinu į ugnį, ar nebūsiu atstumtas, nežinau. Ji sėdėjo kraštinėje sėdynėje, bet dar reikėjo iki jos prasibrauti, autobuso tarpueilis pilnutėlis. Daugelį stebindamas pradėjau skintis, slinkti į autobuso galą, ir ji smalsiai žiūrėjo, kur aš čia iriuosi. Nustebo, kad šitaip sunkiai, bet energingai irdamasis sustojau būtent prie jos, lyg areštuoti ją norintis. O kai į ją prakalbau, ji netgi išsigando. Bet nesutriko, tik labai ūmai išraudonavo kaip tulpė, nes paklausiau:
– Panele, kaip vadinasi tas vainikėlis, kurį jūs užsidėjusi ant dantų? Ir dėl ko jis?
Išraudonavo ji tik po šio klausimėlio, šiaip nebūtų išraudonavusi. Kreipiausi tyliai, kiek įmanoma santūriau, labai rimtu veidu. Šypsenėlės, kuri man neišvengiama kalbant su nepažįstamomis, nepasilikau jokios. Nuo to išraudonavimo ji labai pagražėjo, nors ir taip buvo graži. Žavesio, nepaprasto žavesio teikia merginai jos skruostų išraudonavimas!
– Brèketai, – mano laimei atsakė ji. Matyt, laimėjau tuo, kad kláusiau labai susikaupęs, lyg drovėdamasis, kažkaip nedrąsiai, kaip gydytojas ir kaip nemandaguolis, savo nemandagumo besigėdinantis. Todėl, manau, ji teikėsi atsakyti. Ir pridūrė:
– Tai jūs nežinote!? – tarė aiškiai džiaugdamasi ir šiek tiek, vos pastebimai, atlaidžiai nusišypsodama ironijos šypsniu.
– Iš kur aš galiu žinoti, jeigu niekas nepaaiškina, – kuo skubiau atsakiau jai kaip Pilypas. Netgi su ta naivia priekaištavimo gaidele, kad, va, niekas, kaip kokie netikėliai, nepaaiškina, o turėtų paaiškinti, jeigu nežinau.
Toliau nežinojau ką sakyti, bet atstoti nuo jos, vos žodį išgirdus, irgi nebuvo galima, o ir neketinau, todėl šoktelėjau ant savo nuvažinėto arkliuko:
– Tai turbūt angliškas žodis, – pasakiau ir sau, ir jai kartu imant. Labiau sau.
– Ne, lietuviškas!, – pasakė ji, plėsdama akytes, kaip žiopliui, kuris nežino štai tokių paprastų dalykų. Tuo ji norėjo parodyti savo žinojimą, pranašumą prieš mane – vyrą ir, be to, daug už ją vyresnį. Aš nenusileidau, bet, irgi tyliai, tęsiau:
 – Jei ne angliškas, tai gal vokiškas, bet vargiai, – pasakiau pabrėžtinai kukliai, bet atkakliu mokytojo, tiksliau, klasės auklėtojo per klasės valandėlę, balsu ir tonu.
– Kaip jūs sakėte, angeliškas? – paklausė ji raukdama antakius (nežinia ar nevaidindama).
– Taip, tikrai angeliškas tavo veidelis, ne angliškas, – išpyškinau jai kategoriškai, ir nusisukau durų link, kurios netrukus ir atsidarė, nes autobusas privažiavo stotelę, kuri buvo mano. Taip palikau tą mergaitę ramybėje, privertęs ją išraudonuoti, iš ko gavau sau pasigėrėjimą, bet jai, deja, susijaudinimą, matyt, nepageidautiną.
 
Nuo pat tos akimirkos, kai šį žodį ,,breketai“ išgirdau, pradėjau galvoti kaip čia jį įsiminus, nes jei tik suvėluosiu, ilgiau pamąstysiu apie ką kitką, ar su kuo nors pakalbėsiu, tai būtinai užmiršiu. Visą laiką man taip būna, prarandu svarbius žinojimo dalykus. Pirma mintis toptelėjo – iškart užsirašyti; kai išlipsiu, popierius ir rašiklis visada su manimi. Bet kol išlipsiu galiu užmiršti. Griebiausi dar vieno patikimo kaip raštas būdo: ,,breketus“ mintyse sugretinau su panašiausiu žodžiu, kurį atsimenu nuo vaikystės – su žodžiu ,,brikètai“. Tėvas krosnies kurui Jakiškės baloje kasdavosi durpių, vėliau jų, durpių, atsirado ir pirkti – supresuotų į plyteles, kurias vadindavo ,,briketais“ (prancūzišku žodžiu). Atrodė jos kaip dabartinės mažosios šaligatvių plytelės apipjautais kampais. Manau, ir dabar yra jų pirkti, padėjusių man neužmiršti naujo žodžio būsimam žodynui – žodžio ,,brèketai“. Gal ir apie tėvo durpes kada nors žodį pratarsiu atskirai nuo šio karto.
 
2015 m.