Kavinėje „Man patinka“

Kaip viskas paprasta – atėjo vėl Kalėdos. Didi šventė. Didžiausia buvo net ir sovietų metais, kai religija buvo netoleruojama ir netgi persekiojama. Dar ir kitaip gniaužiama. Antai už elektrą visos Tarybų Sąjungos gyventojai mokėjo po keturias, ar po dvi kapeikas už kilovatvalandę, o bažnyčios turėdavo mokėti po 12 kapeikų, už tokią pačią kilovatvalandę.
Dabar atsiskaitau centais ir litais, kapeikas pamirškim, ir einu išgerti alaus Vilniaus senamiestyje. Darbas prieš kalėdines atostogas baigiasi anksčiau, ir tai džiugu. Išeinu iš darbovietės patenkintas tuo, kas išeinu daug anksčiau, negu eilinę nekalėdinę dieną. Šalta, pėsčias neisiu, į senamiestį važiuosiu troleibusu. Juose būna šilta, beveik kiekvienas šildomas, nors kai kuriuose šalta kaip lauke ir per apšalusius langus nematai kur važiuoji. Būdavo sovietų troleibusai beveik kiekvienas būdavo apšalę. Kalendavau dantimis ir keikdavau sovietinę santvarką kaip vagilką, kuri atėmė laisvę ir valstybingumą. Protestuodavau, drebėdamas nuo šalčio, greta sėdinčiai panelytei: į bilieto kainą įeina troleibuso ir šiluma, ne vien važiavimas juo. Va sumokėjau keturias kapeikas už bilietą, vadinasi sumokėta ir už tai, kad troleibuse būtų šilta kaip vasarą, arba kaip virtuvėje. Panelė nusišypsodavo, bet į politiką per daug nesileisdavo. KGB smarvė daug kur grėsė, nors ir nelabai ji jautėsi, palyginus su šiomis mano dienomis. Nedidelis bilieto įkainavimas keturios kapeikos, tačiau, imk nors ir penktą kapeiką, bet apšildyk, Brežneve, troleibusus, – sakydavo vidinis balsas, kuris į dangų nenueidavo, ir per radiją, žinoma, nenuskambėdavo. Ir sutapk tu man šitaip – kiek elektra kainavo dešimtmečių dešimtmečius, tiek pat ir važiavimas miestuose.
Pasitaisė šitas reikalas ir apie jį baikime. Jau įlipau į antrąjį troleibusą, kuris prisikimšęs studentų, todėl jame šilta kaip pirtyje – nuo žmonių. Man tarsi kalėdinė dovanėlė ši šiluma, nes buvau sušalęs kaip ledokas. (Čia nepraleisiu progos pasakyti, kad žodis ,,ledokas“ buvo mano senelės keiksmažodis – taigi nedidukas dorovės pavyzdėlis.). Lėkiau į stotelę paknopstom – kad sušilčiau, bet tik uždusau, o sušilti nesušilau, todėl neteisingas toksai anekdotas: gaidys, vydamasis vištą, galvoja – jeigu nepavysiu, tai nors sušilsiu. Kur ten sušilsi, kai lauke 30 laipsnių. Sušilau tik troleibuse tarp panelių, kurios visos linksmai kleketuoja ir minkštos kaip šviežias pyragas. Dabar spūstis tik šiame antrąjame troleibuse, kitur erdvu. Šiuo antruoju studentija važiuoja iš Saulėtekio į miestą ir į stotį, todėl tiek daug jų prisigrūdę. Gal paskaitos ką tik pasibaigė ir visi plūsta į gimtines ir tėviškes Kalėdų švęsti.
Kai išgersiu alaus, apie kainas dar pašnekėsiu, arba kitą kartą. Dabar tingiu pasakoti apie sovietų epochą, kol dar negirtas. Pabaigsiu apie paneles. Kai jos, minkštosios, šalia manęs stovėjusios išlipo, pasitraukiau į troleibuso priešakį, nes smagiau, kai matai bėgantį kelią, prapuolantį po mašinos ratais ir grindimis. Bet kelias pilkas ir blankus – kur kas smagesnis vaizdas tas, kurį matai plotyje ir visoje erdvėje, praeivius, namus ir XXI amžiaus ,,karietas“. Troleibuso vairuotoja pasileidusi radiją, pirmąją programą – taip seniau vadindavome valstybinį radiją, kurį dabar vadina trijų raidžių kombinacija LRT, t.y. nei šiaip, nei taip, be pilietinės nuovokos. Tarsi draudžiama pavadinti Lietuvos valstybinis radijas, ar Lietuvos nacionalinis radijas. Girdžiu per jį štai gerų žinių – iki 2016 metų Vilniuje bus tamvajus. Pirma linija – nuo stoties iki Santariškių. Jau buvo Vilniuje tamvajus, arklinis, jį traukė arkliai ir vadinosi ,,konkė“ – kaip ir Kaune, kuriuo Vaižgantas dažnai važiuodavo su savo šuneliu Kauku. Rygoje tamvajus jau seniai bilda, ne tik Peterburge. Tai ko čia Vilniui atsilikti, kuris senesnis už Peterburgą kelis kartus.
Troleibusuose radijų nėra įrengta. Vairuotoja pasidėjusi nešiojamąjį imtuvėlį, apraišiotą virvelėmis ir nulaužta antena. Jos kabina uždara, bet vis tiek girdisi ką radijas šneka, girdisi priekyje sėdintiems, jei garsiai paleistas. Seniau kabinos būdavo atviros, galėdavai ir su pačia vairuotoja pakalbėti, bet užkalbinti valdžios žmogų, tokį svarbų, ne taip jau drąsu. Tiesą sakant drąsu – vairuotojas, menka persona, bet va pardavėja sovietų metais buvo svarbi kaip karalienė ir reikėdavo šiek tiek bijotis, ir gerbti.
Išlipu ,,Lietuvos“ kino teatro stotelėje ir patraukiu Trakų gatvės šaligatviu link Dominikonų bažnyčios. Svarbu, kad nepražiopsočiau kavinės ,,Aitvaro koja“, kurioje gausiu alaus, todėl peržiūriu visas duris, kurias praeinu. Durys gatvėje dažnos, vienos prie kitų tarsi tvora, kaip ir dera tokioje namų ankštybėje. Namai vienas prie kito netgi be tarpų, siena prie sienos prisiglaudusi, kas rodo įlgą amžių istoriją Gedimino mieste. Arkos padarytos įvažiuoti į kiemus, o kad vežimų ašys sienos negadintų, arkos šonuose įkasti akmeniniai stulpeliai, o kai kur jie ir geležiniai. Apmetu žvilgsniu ir praeivius. Štai vienas, kaip pasamdytas eina pirma manęs ištiestos rankos atstumu, todėl galvoju ar nespirti jam į užkulnius, nes, atrodo, kad jis yra tyčinis keliautojas – dabartinio KGB žmogelis. Tokių tikrai yra. Iki šiolei yra. Netgi daug. Eina visur, kur aš einu. Bet sunkoka tuo patikėti, todėl temą baigiu.
Štai tos durys, kur įpila vyno, tik reikia jas praverti ir gražiai paprašyti. Paprašiau. Bet pirma pasakysiu kaip tai įvyko. Įžengęs pamačiau dvi paneles padavėjas, gražias kaip paveikslas. Jos stovėjo prie baro ir abi buvo atsigręžusios. Tarytum bučiniui pasiruošusios žvelgė į duris, pro kurias įeinu. Rankas atmetusios į šalis, ištiestais delnais laiko jas už nugaros ant prekystalio. Atrodo kaip tik galėtum prisiglausti prie krūtinės ir netrukdomas pabučiuoti. Jų ir kūnai atrodo atviri kaip bučinys. Jos stovi tokiomis pozomis, lyg atseit gali prieiti ir pakštelti į lūpytes prie papų prisiglausdamas. Žinoma, tėkštelėtų snukin už tai smarkiai, todėl nebandžiau.
Abi apsirengusios juodai. Gražioms visaip gražu – ar juodai, ar baltai. Prie juodos prisiliesti gal būtų drąsiau. Nežinau kodėl, tik, aišku, ne todėl, kad baltai išsipusčiusią savo prisilietimu išteptum savo skarmalais, kurie ,,purvini“ įmirkusio kvapo – lyg dūmų, lyg kaimo pirkios tvaikelio, kuri tvanki, nes žiemą visur aklina, ir tas įmirkimas yra gana estetiškas, nelyginant prancūziški kvepalai ,,Tet a tet“. Bet tikrumoje taip nė nebūna, ir netgi nebuvo. Vyrai kvepiame rožėmis. Esu švarus ir tvarkingas nelyginant cigaretė, visuomet, todėl sakau joms:
– Labas, panelės! Ar dar turite alaus arba vyno?
Jos labai nustebo nuo tokio klausimo ir nusijuokė. Argi tokių dalykų gali pritrūkti, kurių net ir sovietų metais buvo. Argi gali pritrūkti, kai kiekvienas jų nori parduoti kiek galint daugiau ir netgi nesandėliuoja, nes štai lentynose ir ant grindų šių gėrimų apstu kaip Eufrato upėje švento vandens, ir niekad lentynos neištuštėja. Nebent raudonoji armija užeitų.
– Prisėskit, – sako viena jų, gražesnioji, nors abi pašėlusiai gražios. Blakstienas pasidažiusios, jaunos, veidelis skaistus lyg žiedas.
– Turim alaus, tik pasakykit kokio jūs norit, – prabilo linksmiau negu reikia, nes padavėjos daug ir linksmai nekalba su kiekvienu asilu. Visą dieną joms reikia vis taip pačiai ir nuobodžiai nešioti bokalus ir kavą, ir svarbu tik tai, kad deramai atsilygintų kiekvienas, o kitkas – greit atsibosta.
– Man tamsaus, panelyte, jeigu nieko prieš, ir jeigu galit, – paprašiau norėdamas dar ką nors jai pasakyti, bet ką gi sakysi, kai viskas pasakyta. Negi apie jos grožį sakysi, kas būtų jai gal net ir bjauru. (Senais sovietų metais rašydavome ,,biauru“, be joto.).
– Prisėskit gi pagaliau drąsiai, – vėl pasakė tą patį, nueidama nuo baro, kažkur į salės gilumą, o aš susimąsčiau kodėl ji palinkėjo man drąsos, kai aš ir taip per drąsus. Aš pamačiau koks gražus jos užpakaliukas ir mintys nutrūko. Kaip ji gražiai nuaugusi, tarsi deivė iš Rodeno paveikslo baltame marmure. (Gal priešinsies ir sakysi, kad mergina ne iš visų pusių graži?!).
Beje, tai kavinė, kurioje alus pigiausias visame Vilniuje. Mažas bokaliukas – pustrečio lito. Užtat daugiau lankytojų ir tuo atsiperka. Nesakysiu jos adreso, o pavadinimą pakeičiau, kad KGB alaus nepabrangintų, nes ir taip yra buvę. O jeigu atvirai ir drąsiai, tai vadinasi ji ,,Man patinka“.
Aš atsisėdau, o ji nulėkė kažkur prie kitų staliukų. Priešais mane, už gretimo stalo, pusamžė moteriškė pjaustė plačioje lėkštėje skanų kepsnį ir dėjo kasnis po kąsnio sau į burną, kol suvalgė visą (ir tik kai nusišluostys ji lūpas, padavėja atneš bokalą ir man). Toji kramtytoja spokso į mane, net akis išvertusi kaip į cirke. Kol sukramto, tol žiūri, akis nuleidžia tik naujam mėsos gabalui pasmeigti ant šakučių, ir vėl žiūri į mane lėtai gromuliuodama, dėkui Dievui – sučiauptomis lūpomis, todėl nebjauru, nors ir nepageidautinas toks peizažas. Dėl šios priežasties man laukimas kol atneš alaus prailgo labai greitai, nes kai šitaip akylai ir nepermaldaujamai į tave spokso, nėra kur akių pasidėti ir norisi trauktis be mūšio į nuošalesnę vietą, arba vis dėlto pasipriešinti – tik neapspjauti, o kaip nors kitaip nuraminti tokį įžūlų KGB žmogų – jeigu pamatai, kad jis toks – žvelgia tam, kad kaip tik tokios, minėtos, reakcijos susilauktų, žvelgia kaip pasamdytas, ir šio pobūdžio samdinių KGB gretose, o mano kelyje – nemažai pasitaikė per dvidešimt su viršum metų, o jeigu paskaičiuočiau tai maždaug per dvidešimt aštuonerius metus. Važiuoju, būdavo, autobusu, ir įsitaiso priešais mane KGB spoksotoja, arba spoksotojas, psichologinio teroro adeptas. Ir visą kelionę virina mane akimis. Aš deduosi, kad nė nepastebiu, kad toks jis man – tuščia vieta.
Ėmiau grežiotis į šalis, kurgi ta mergaitė – gražioji pažadėjusioji duoti paduoti alaus. Ir ji atėjo. Tam reikalui aš jau buvau paruošęs pustrečio lito grynais ir be grąžos, ir kai ji priėjo sakau:
– Va, panele, sveikinu jus su Kalėdomis, – ir tiesiu jai pirštuose suspaustus pinigus. Ji pasilenkė ir nustebo, ir ėmė rūstinti savo gražų veidelį. Nes suspėjau jai pasakyti dar ir tai:
– Čia jums asmeniškai. Todėl ji ir pyktelėjo. Juk negali imti pinigų, jeigu tai ne arbatpinigiai, o kažkokia nesąmoninga dovanėlė, tarsi papirkimas. Bet vis tiek ji pamažėle tiesė į pinigus ranką ir nespėjus jai nieko nei pasakyti, tarstelėjau:
– Už bokaliuką alaus, du su puse lito čionai, tik tuo ir sveikinu kiek alus kainuoja.
Ji nušvito ir ištiesė delną tuos menkus pinigėlius priimti, ištiesė ranką prie manęs, o aš juos įdėjau jai į mergaitišką delną. Kaip nervų smūgis dvelktelėjo jos rankos šiluma, ir, žinoma, ne todėl, kad buvau sušalęs ir buvo aplink šalta, bet todėl, kad tokio šilto merginos kūno prisilietimo jau seniai nebuvau matęs. Ji, matai, prie manęs nė nesilietė, aš nemandagiai liečiausi – įdėjau žiupsnį monetų jai besišypsančiai į delną, tada jos pirštus užlenkiau į kumštį, kad pinigai neišbyrėtų ir tą jos kumštelį netgi suspaudžiau savo ranka. Jos skaisčiai raudoni nagučiai – ilgi nulakuoti, atsiliepė ir mano rankai, ir mano akims, bet labiausiai sužavėjo švelni kūno šiluma, rankos netarpiškumas. Kaip Siksto koplyčioje tepaliečiau tik jos pirštus ir delną, o pasirodė tarsi apkabinau ją visą. Tik jos ranką, karštą karštą, linksmai apėmiau savo rankomis ir švelniai spustelėjau savo rieškučiose. Ir viskas.
Ir tai buvo daugiausia, ką aš gavau Kalėdų išvakarėse, todėl daugiau apie jokį lobį kalbėti neturiu ko.
Tik pažadą išpildau: elektra sovietų metais kainavo po dvi(?) kapeikas už kilovatvalandę, bet nė tiek praėjusieji laikai man neverti. Tai kas, kad būtų už ką ir pagirti. Laisvės tai nebuvo.
                                                                         
 
Vilniuje, 2012 m.
Jonas Baranauskas

2016-12-26 02:25:42

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...