Dangaus sūnūs II-53

Epilogas. Nauja pradžia

Raveną vis dar gaubė sidabrinė šviesa. Tokia ryški, kad aplinkui nieko nesimatė. Bet po kelių minučių ji išsisklaidė. Mergaitė iš lėto atsimerkė. Gulėjo lovoje, pro langą krentantys saulės spinduliai trukdė ką nors įžiūrėti.
„Kas čia atsitiko? – nesuprato ji. – Atrodo, prieš akimirką buvau kitur...“
„Ravena, girdi mane?“ – staiga nuskambėjo balsas jos mintyse.
„Gordonas?“ – aiktelėjo ji.
„Taip, tai aš perkėliau tave čia“.
„Kur? Kaip?“ – sutriko Ravena.
„Atsikelk ir apsidairyk. Ar tau ši vieta neatrodo pažįstama?“
Mergaitė iš lėto nusimetė antklodę ir lengvai, tarsi pakylėta neaiškios jėgos, priėjo prie lango. Saulė plieskė tiesiai į akis, bet prisidengusi jas, Ravena pamatė išsikerojusią žydinčią obelį. Visa tai jai tikrai atrodė pažįstama.
„Bet juk čia...“ – išlemeno ji.
„Taip, namai, kuriuose gyvenai vaikystėje“, – atsiliepė Gordonas.
„Bet kodėl? Kodėl aš ne pas Rubijų?“
„Tuojau pat sužinosi, – jis akimirką tylėjo. – Tu tapai vaiku, nes atgimei. Dangiškieji Sargybiniai paruošė tave naujam gyvenimui“.
„Naujam gyvenimui?“ – išpūtė akis Ravena.
„Suprantu, kad netikėta, bet tai dar ne viskas. Kaip žinai, mums buvo skirti trys gyvenimai, bet Kūrėjai nusprendė padėti. Ir mes gavome ketvirtą gyvenimą. Pildantis Pranašystei tu mirei, bet jie dar trečiame gyvenime tave prikėlė“.
„Palaukite, tai mes dabar ketvirtame?“
„Taip, Ravena. Tik prisikėlusi anksčiau, tu įgavai galimybę prisiminti viską, kas vyko. O dabar, kai visa istorija kartosis, tu sugebėsi ją pakeisti“.
„Bet kodėl? – negalėjo patikėti mergaitė. – Aš juk įveikiau savo tėvą! Aš istoriją jau pakeičiau! Kodėl turiu pradėti viską nuo nulio?!“
„Paklausyk, – stengėsi raminti ją žynys. – Žinau, kad tau skaudu, bet savo likimus pakeitė ne visi. Dabar mes atgimėme tam, kad jiems padėtume. Nejaugi nenori, kad tau brangūs žmonės naujame gyvenime liktų gyvi? Mes neturėjome kitokio būdo, tik atgimti, suprask“.
Ravena susimąsčiusi kurį laiką tylėjo.
„Bet jei ir šiame gyvenime nesugebėsime apsaugoti mylimų žmonių?“
„Gali dėl to visiškai nesibaiminti. Man pavyko padaryti taip, kad visi, prisikėlę naujam gyvenimui, prisimintų savo praeitį. Dėl saugumo, nieko neprisimena tik Ypatingieji, gyvenantys Žemėje. Žinoma, išskyrus tave, dėl to ir atgimei anksčiau“.
„Tai tikrai padarėte Jūs? – negalėjo atsistebėti Ravena. – Ne Kūrėjai?“
„Jie man davė naujų gebėjimų ir dabar aš taip pat esu Dangiškasis Sargybinis, – patylėjęs prisipažino jis. – Nori pamatyti? Lauk dienos, kai mes susitiksime. Ar prisimeni, kada tai buvo?“
„Tada aš atvykau į Šešėlių Karalystę ir prie Šmėklų pelkės mus užpuolė šmėklos, – nejučia šyptelėjo ji. – Taip, puikiai prisimenu... Bet palaukite, ar aš turėčiau mokėti bendrauti telepatiškai? Mano galios dabar neturėtų veikti, teisybė?“
„Jos ir neveikia, bet telepatiškai bendrauti tu galėjai nuo pat gimimo, tik to nežinojai“.
„O Rubijus? Dabar jis taip pat vaikas, ar ne? Ir Korė, Viktoras, Manu?“
„Jie visi vaikai, tik, deja, nieko neprisimena. Bet išauš diena, kai tu vėl juos pamatysi, tik būk kantri“.
„O kaip mano tėvas? Kas nutiko jam?“
„Traigonas dabar laisvėje, negavęs galimybės prisiminti savo praeities. Patikėk, dabar mums pavyks jį įveikti kur kas greičiau. Taip ir išvengsime daugybės mirčių“.
„Taip, aš tikiu. Rubijus sakė, kad tikėjimas yra stipriausia galia“.
„Gerai, o dabar metas atsisveikinti. Iki susitikimo, Ravena“.
Ryšys nutrūko. Mergaitė apsidairė po kambarį. Viskas iš tiesų atrodė kaip sapnas. Istorija prasidėjo iš naujo. Ji keliaus, kovos ir aukosis dėl mylinčių žmonių. Tik dabar viskas bus kitaip – ji žinos visus savo kelius ir vieškelius.
„Dabar aš nebūsiu sučiupta Tamsos Karalystėje ir nepakliūsiu į Užmaršties pasaulį, – galvojo Ravena. – Dabar aš neprarasiu atminties, palaidota po Tamsos tvirtovės griuvėsiais, nesileisiu užvaldoma Vidinio demono, nenužudysiu Azaros. Ir už viską turiu dėkoti jums, Dangaus sūnūs!“
Mergaitė pravėrė langą. Į ją plūstelėjo šilta, kvepianti pavasariu vėjo banga. Dar niekada nebuvo taip gera...
Besiklausydama paukščių čiulbėjimo, ji nejučia persibraukė sau per kaktą ir net sumirksėjo iš nuostabos – Agja buvo savo vietoje, tokia, kaip anksčiau. Bet dėl to bijoti nereikėjo.
Staiga prasivėrė kambario durys ir Ravena aiktelėjusi apsigręžė.
– Gana miegoti, tau jau metas į mokyklą!
Mergaitė kurį laiką stovėjo sustingusi ir vos tramdė ašaras. Niekaip negalėjo patikėti, kad ir vėl teks išvysti ją, Liną!
– Kas atsitiko, Ravena? Ar tau ką nors skauda?
– Ne... visiškai ne... aš tokia laiminga! – ir daugiau nebegalėdama tvardytis puolė jai į glėbį.
– Nesuprantu, kas čia dedasi, bet tiek to, tu visuomet buvai tokia keista, – nusišypsojo Lina. – Eime į virtuvę, paruošiu pusryčius. Tavęs jau laukia Agnė.
– Gerai, – linktelėjo Ravena ir išbėgo į koridorių. Bet staiga jos žvilgsnis smigo į duris – įėjimą į Krištolo rūmus...

Pabaiga

2014-04-21, 2016-12-13
Starfire

2016-12-14 18:50:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-15 16:21:38

Epilogas iš esmės patiko. Pakanka ir apžvalgos, ir akcentų.
 
Į šį kūrinį (trilogiją Demono vaikas, Dvisielė, Dangaus sūnūs), kaip įsitikinau, suplaukė daug energijos (tiesiogine prasme), matyti, kad gyventa tuo, kas rašyta. Ne vienus metus.
Jei gerai prisimenu, kažkas kažkada yra užsiminęs, jog kūrinys vaikiškas. Ne, jis nėra vaikiškas. Taip, jaunuosius skaitytojus gali labiau traukti pasakiški vaizdai, nuotykiai, bet yra ir gilesnis turinys vyresnei amžiaus grupei. Kylančias pasaulio sąrangos, ryžto, klydimų, likimo ir pan. mintis minėjau.
 
Yra kūrinio koncepcija. Nagrinėjami amžini klausimai. O kaip tai daroma, kaip jie sukiojami  – jau Autoriaus išmonė. Yra, tiesa, ir netolygumų, bet dėl didelės apimties tai neišvengiama. Kai kurie veikėjai pasirodo epizodiškai, greitai prapuola. Bet suprantama, kad yra pagrindiniai, yra kitaplaniai, įvairi ir paskirtis.
Na o savo samprotavimų, kurie greičiausiai daug kur prasilenkdavo su šia tikrove, baigiamojoje dalyje belieka palinkėti trilogiją išleisti ne į internetą, o į leidyklą. Jei tokia svajonė tebenorės ketvirto gyvenimo... Linkiu gyvo empatiško redaktoriaus. Ir tokių pat skaitytojų.
 
Apie Epilogą smulkiau.
 
Atgimimas, grįžimas į vaiko būvį – gerai. Prisikėlimas anksčiau, galimybė prisiminti ir naudoti žinias likimui koreguoti, padėti kitiems (neprisimenantiems) – irgi gera idėja. Kiek painokos, nors galbūt kaip tik mąstyti skatinančios mintys –
(Gordono) Man pavyko padaryti taip, kad visi, prisikėlę naujam gyvenimui, prisimintų savo praeitį. Dėl saugumo, nieko neprisimena tik Ypatingieji, gyvenantys Žemėje. Žinoma, išskyrus tave, dėl to ir atgimei anksčiau“. >
anksčiau atgimusioji tarsi vedlė, bet visgi koks tai saugumas, kad ne visiems duodama prisiminti? Kad nekiltų chaosas? Kažkas turi aukotis, skinti kelius, bet kas tie visi prisikėlę ir prisimenantys?
 
Ir
„Tai tikrai padarėte Jūs? – negalėjo atsistebėti Ravena. – Ne Kūrėjai?“
„Jie man davė naujų gebėjimų ir dabar aš taip pat esu Dangiškasis Sargybinis (...) >
išeitų, Kūrėjai, kurie nusprendė padėti, patys visgi nieko nedaro, tik duoda naujų gebėjimų? Taip, galbūt toks ir yra maloningas žvilgsnis iš viršaus...
 
Prasminga telepatinio bendravimo idėja (pasąmoniniai klodai). Ir Šešėlių Karalystė, Šmėklų pelkė – pridengto suvokimo, klaidžiojimų simboliai.
 
Traigonas dabar laisvėje, negavęs galimybės prisiminti savo praeities. > taip, Blogis yra Blogis, o korekcijų, mutacijų galimybės neturintis reiškinys lengviau įveikiamas.
 
Pabaiga (po atsisveikinimo) aiški ir kartu filosofiška. Trumpai sakant, Istorija prasidėjo iš naujo. Pamokos išmoktos. Ačiū, Dangau.
 
Tame skyrelyje koreguočiau šias vietas.
Bet dėl to bijoti nereikėjo. > galima be šito. Kuo mažiau aiškinimų, tuo geriau.
Niekaip negalėjo patikėti, kad ir vėl teks išvysti ją, Liną! > kad buvo ta Lina seniai nunykusi, abejoju, ar Ravena visą laiką galvojo, taigi ir tikėjo. Nors jei viskas yra pasąmoniniu lygiu... visgi geriau čia laikytis vieno lygmens, nesileidžiant į gilumas. Paleisti neutralesnėmis užuominomis.
 
 O grįžimas namo, į seną aplinką, pas mylėtus žmones – geras sprendimas. Ir baigiamasis sakinys – lyg miglotas įėjimas į Demono vaiko labirintus. Krištolo rūmai, nuo kurių viskas ir prasidėjo – skaidrūs, trapūs, o kartu galingi ir paslaptingi.
Gal ten kur nors vaikšto  ir Averinos dvasia...