Dangaus sūnūs II-51

„Ne, jis dar nežino, kas yra skausmas... – piktai galvojo mergaitė. – Jis niekada to nežinojo...“
– Ko tyli? – toliau šaipėsi tėvas. – Pripažįsti, kad aš teisus? Ar dabar tu pasiruošusi mirti?
– Tu nežinai, ką kalbi, – iškošė ji. – Kam lemta išnykti, tai tau.
Traigonas kiek nustebęs žiūrėjo į ją.
– Ir tai sakai būtent tu? Kaip ketini įveikti nemirtingą? Kaip gali panaudoti savo galias, jei visos jos atiteko man? – ir numetė ją ant žemės. – Niekingi padarai... Kaip aš laukiau tos dienos, kai galėsiu nušluoti jus nuo Žemės paviršiaus!
– Ne visus! – staiga pasigirdo balsas.
Ravena apstulbusi pažvelgė į griuvėsius ir išvydo pakylantį Rubijų. Prie jo prisidėjo Korė, Manu ir Viktoras.
– Tu man melavai, kad jie mirę, – pareiškė Ravena.
– Aš niekada to nesakiau.
– Bet leidai man manyti, kad jų nebėra, – ji iš lėto atsistojo. – Tu kaltas dėl visko, kas blogo nutiko šiame pasaulyje. Tu vertei mane tikėti, kad tai per mane žuvo daugybė žmonių. Aš... niekada... tau už tai neatleisiu! Gali mane mušti ir kankinti, bet kad ir ką bedarytum, aš vis tiek pakilsiu.
– Beprasmės šnekos.
Ravena pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Tėvai būna malonūs! – ir smogė psi. – Tėvai saugoja ir palaiko savo vaikus!
Aplink demoną pasklido elektrinė psi ir jis suklupo ant kelių.
– Mane saugojo Azarato gyventojai ir palaikė draugai. Tai jie mano šeima, – tęsė Ravena. – Mano namai Žemėje. O tu nesi čia laukiamas!
Visas jos kūnas ir vėl ėmė švytėti. Traigonas niekaip negalėjo suprasti, iš kur sklinda tokia stipri jėga.
– Rubijau! – staiga suriko Ravena. – Aš daviau jums dalį savo galių, dabar galiu jas pasiimti!
– Gerai, – linktelėjo vaikinas.
Draugai skubiai priėjo arčiau. Po akimirkos jų kūnai taip pat ėmė švytėti, energija iš lėto atsiskyrė ir susigėrė į Raveną.
– Ačiū, draugai, – akimis dėkojo ji ir pasisuko į vis dar klūpintį Traigoną. – Žinau, kad mano galios vis tiek nepakaks, kad nugalabyčiau nemirtingąjį, bet aš turiu kitą būdą! Aš vis dar galiu sugrūsti tave atgal, ten, iš kur atėjai!
– Paistalai! – Traigonas pagaliau ištrūko.
– Ne, tu pamiršai patį svarbiausią dalyką, o aš dabar puikiai prisimenu!
– Ką turi omenyje? – nesuprato jis.
– Sudaužęs veidrodį tu nesunaikinai Tamsos dimensijos, ar ne? Tik norėjai, kad aš tuo tikėčiau? Tamsos dimensija vis dar egzistuoja! Kalėdamas ten, tu galėjai užvaldyti mano mintis, nes mano stipriausios emocijos buvo įkalintos, kad neatsiskleistų tikrosios galios ir aš neišlaisvinčiau savo Vidinio demono. Tu jo bijai, dėl to taip padarei! Bet mano Vidinis demonas visuomet buvai tu, vadinasi, bijai pats savęs! – šyptelėjo Ravena. – Štai kokia tavo silpnybė! Tu bijai savo dalies manyje, o dabar, kai mano veidrodis sudužo, aš galiu rodyti visas emocijas ir atskleisti visiškai visas galias.
– Ar tu tikrai nori daugiau nebetapti savimi? – iš lėto jis ėmė artėti.
– Tu klysti... O gal bandai vėl mane apgauti. Kol tu būsi įkalintas, tol aš nebūsiu valdoma savo Vidinio demono, – drąsiai kalbėjo Ravena. – Tamsos dimensija yra manyje, štai ką aš žinau! Kol būsiu gyva, tu niekada iš ten neištrūksi, o kai mirsiu, tavo siela taip ir liks ten amžiams.
– Iš kur visa tai sužinojai, prakeiktas vaikėze?
– Aš visada žinojau, tik nesugebėjau suvokti. Visuomet maniau, kad esu tavo valdoma marionetė, bet tai tu visuomet slėpeisi mano šešėlyje ir naudojaisi mano gebėjimais. Iš tiesų tu esi silpnas. Tau jau labai daug metų, dėl to sukūrei mane, savo galios šaltinį. Tu nebijojai, kad aš pranoksiu tave, nes aš visada tave lenkiau, tik niekada to nežinojau, nes tu laikei mano galias uždarytas. Tu bijojai, kad sužinosiu tiesą ir išsilaisvinsiu, o dabar suklydai, sudaužydamas veidrodį. Manei, kad palauši mane?
– Tai Azara sukūrė tau Zeumantonato veidrodį, ne aš! – suriko jis.
– Taip, bet ji tik norėjo, kad savo galiomis nekelčiau pavojaus. O tu tuo pasinaudojai, vos tavo kūnas nusilpo. Pripažink, tu bejėgis. Pavogei mano įkalintas galias ir tau dar buvo negana? Turėjai atimti iš manęs netgi tai, ką buvai palikęs? Mano demonišką pradą? Dabar aš tiksliai žinau, kodėl esu tik pusiau demonė – tu dėl to kaltas! Ne mano mama! Ir už tai sumokėsi savo laisvės kaina!
Ravenos Agja ėmė sidabriškai žibėti ir viską aplinkui apgaubė šviesa. Traigonas apakintas prisidengė ranka akis, o kai šviesa išsisklaidė, išvydo dukters veide keturias raudonas akis.
– Ne, tai mano galios! – lyg pamišęs rėkė jis. – Mano!
Ravena žvelgė tiesiai į jį. Atsiskleidė Vidinis demonas, bet, atrodo, jos nevaldė. Traigonas įtūžęs plieskė į ją ugnį, bet Ravena staiga tvoskė psi. Susidūrusios galios susiliejo į vieną didelį energijos kamuolį. Rubijus puolė artyn ir padėjo draugei jį atremti. Atsimušęs į žemę, kamuolys pasklido aplinkui švytinčiais spinduliais. Traigonas stovėjo kaip stovėjęs. Atrodė nė kiek nenukentėjęs.
– Jau nebeilgai naudosiesi mano galiomis, – sušnypštė Ravena ir perbraukusi sau per žymę ištiesė rankas. Atsiskyrusi nuo kaktos Agja susiformavo į kristalą ir atsidūrė jos delnuose. Iš kristalo pasklidusi juoda Tamsa apgobė Traigoną.
– Tu gimei iš Tamsos, bet dabar ji tapo didžiausiu tavo priešu, – prakalbo artėdama Ravena. – Aš klydau, nes maniau, kad tave gali įveikti tik Šviesa, bet dabar tavo viešpatavimas baigėsi.
Panikos apimtas Traigonas iš visų jėgų stengėsi išsilaisvinti, bet galinga jėga parklupdė jį ant kelių.
– Tu troškai viską valdyti vienas, išdavei netgi savo artimuosius, – toliau kalbėjo mergaitė. – Žeminai ir niekinai kiekvieną, kuris bandė tau sukliudyti. Bet dabar... tu klaupiesi ant kelių prieš mane. Skauda, ar ne?
Traigonas tik dar labiau įsiuto, bet pastangos ištrūkti buvo bevertės. Dabar iš Agjos pasklido raudona šviesa ir apgaubusi Tamsą įtraukė ją į save. O kartu ir Traigoną.
Ravena pavargusi suklupo. Agja pakibo jai virš veido ir šį kartą paskleidė sidabrinę šviesą. Slysdama žeme ji panaikino Traigono pasėtą Blogį. Ir miestas tapo toks, kaip anksčiau. Nebeliko raudono dangaus ir lavos upės, žmonės atgijo, nebestovėjo akmeninėmis statulomis.
– Ravena... – negalėdama patikėti sukuždėjo Korė. – Tai buvo...
– Neįtikėtina, – užbaigė Viktoras.
– Ne, nebuvo, – Ravena iš lėto pakilo ir stipriai apkabino Rubijų. – Tai įvyko dėl to, kad kai kas tikėjo.
Vaikinas sutriko, bet netrukus jo veide atsirado šypsena.
– Sveika sugrįžusi.
– Gerai, mane tai jau gąsdina! – ėmė skėsčioti rankomis Manu. – Viskas, kas čia įvyko, buvo tikrai labai keista, bet apkabinimai?! Ar tu vis dar... tu?
– Mėlyna vis dar mano mėgstamiausia spalva, – šyptelėjo ji. – O tu visai nejuokingas.
– Ką? – Manu apstulbęs žiūrėjo į mergaitę, paskui atsitokėjęs puolė ją apkabinti. – Ravena! Tu tikrai grįžai!
Starfire

2016-12-12 19:07:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-13 18:47:39

Pritariant šauniojo Manu žodžiams ir veiksmams (Gerai, mane tai jau gąsdina! – ėmė skėsčioti rankomis Manu), norisi tik plastelėti savo grėbliukais ir pareikšti: Gerai, mane tai jau džiugina.
Dalis ekspresyvi, spalvinga.
 
Traigonas šįkart mažakalbis… Užtat Ravenai prasiveržia jėga visomis prasmėmis.
Kaip ir visame kūrinyje, čia kalbama savomis priemonėmis, per savus veikėjus, ogi išsakomos universalios tiesos:
draugystės galia (tai, kad draugai grąžina energiją, kažkuo primena patarlių daugel rankų didžią naštą pakelia, draugą pažinsi nelaimėje išmintį), Vidinis demonas, uždarytos galios, naudojimasis kito gebėjimais – gyvenimiška (žemiška), pažįstama... Ir tas Vidinis demonas (Atsiskleidė Vidinis demonas, bet, atrodo, jos nevaldė.) gali būti valdomas…
Tebeseka ir mintis per kančias į žvaigždes. Neišvengiamų klydimų, skausmo tamsą triuškina ryžtas ir (jei dar ne paties, tai kieno nors palaikančio) tikėjimas. (Aš klydau, nes maniau, kad tave gali įveikti tik Šviesa – teisybė, ne visada pasiteisina vien šviesios priemonės).
Zeumantonato veidrodis įdomus įrankis, bet puiki ir besitransformuojanti Agja. Vaizdingi ir prasmingi jos vaikščiojimai.
---
Apie įvykius iš eilės.
– Paistalai! – Traigonas pagaliau ištrūko. > iš kur? Jis suklupęs, bet dar nesugrūstas niekur? Ar ištrūko iš paralyžiuojančių elektrinės psi pančių?
 
– Ką turi omenyje? – nesuprato jis. > gal Traigonas dar apsvaigęs, todėl klausinėja, bet čia diskusinį toną galima ir keisti – ironizavimu: Nejaugi? Ką tu sakai, vaikeli?.. ar pan.
 
Apie Tamsos dimensiją nuosekliai, aiškiai  išdėstyta, tiesa, kai kur yra kartojimo (apie T. silpnybę, R. galių uždarymą, žinojimą, nežinojimą), bet gal ir nebūtina narplioti tos karštos kalbos. Teiginiai, papildymai… Parodyta, kad Ravena suvokia Traigono užmačias. Gerai.
Tik čia keista (gal reikia atskirų galių perprasti):
Dabar aš tiksliai žinau, kodėl esu tik pusiau demonė – tu dėl to kaltas! Ne mano mama! >
lyg ir savaime aišku, kad ne mama, o demonas tėvas kaltas dėl šios „genetikos“…
 
Susidūrusios galios susiliejo į vieną didelį energijos kamuolį. Rubijus puolė artyn ir padėjo draugei jį atremti. >
ar energijos kamuolys kaip sviedinys? suabejojau Rubijaus galiomis; ar  jis ne viską grąžino Ravenai, ką ji buvo davusi? Tiesa, gi tai draugystės galia... ir fantastika.