Dangaus sūnūs II-50

Staiga ant Ravenos nuslinko milžiniškas šešėlis.
– Atsisveikink su savo gyvenimu, – pašaipiai ištarė Traigonas.
Ir smogė. Gindamasi mergaitė ištiesė sau prieš veidą rankas. Raudona psi išsisklaidė nekliudžiusi, nes ją apgaubė permatomas skydas.
– Kaip aš tai padariau? – sukuždėjo ji ir negalėdama patikėti žvelgė sau į delnus.
– Galbūt tu išsaugojai dalį mano galių, bet vis dar nesi man pavojinga, – toliau kalbėjo Traigonas. – Aš esu tavo kūrėjas ir tu egzistuoji tik tam, kad tarnautum man. Nėra jokios vilties, kad įveiktum savo visagalį tėvą!
Ravena klūpėjo panarinusi galvą, bet staiga akys ėmė sidabriškai žibėti.
– Galbūt tu mane sukūrei... – ryžtingai pakilo, psi energija apgaubė visą jos kūną. – Bet tu niekada nebuvai mano tėvas!
Mergaitė plieskė energiją į Traigoną, bet jam vikriai atsitraukus smūgis pataikė į žemę. Ravena drąsiai žengė prie jo, Traigonas pritvinkęs pykčio žiūrėjo į ją.
– Niekam tikusi ir bevertė... – iškošė jis.
Ir gavo smūgį į pilvą, bet greitai atsitiesęs plieskė atgal. Ravena riktelėjusi krito ant kelio. Norėjo atsikelti, bet pajuto skausmą krūtinėje ir liko gulėti. Kumščiai gniaužėsi iš neapykantos, skruostais ritosi ašaros.
„Jis... nori mane nužudyti... – galvojo ji. – Jis visada to norėjo... tik melavo, kad mane myli... bet dabar, kai aš esu visiškai nereikalinga... jis elgiasi taip, lyg būčiau jam niekas. Kaip jis gali taip kankinti savo kūną ir kraują?“
Ravena sunkiai pakilo. Žinojo, kad neįveiks tėvo, bet privalėjo kaip nors apsaugoti draugus. Padaryti bet ką, kad atkeršytų. Galbūt netgi mirti...
– Ravena! – staiga pasigirdo pažįstamas balsas už nugaros.
Mergaitė apstulbusi apsigręžė iš išvydo... Ne iškart prisiminė, kas jie tokie, bet mintyse iškilo keletas praeities vizijų. Tai buvo netikri jos broliai. Kiek dabar ji įstengė suvokti, jie ėmė pavyzdį iš savo tėvo ir niekino ją dėl to, kad buvo tik pusiau demonė. Viskas baigta, jie atėjo jam padėti...
– Gaudyk! – šūktelėjo Džemajus ir kažką mestelėjo Ravenai.
Mergaitė ištiesė rankas ir jos delnuose netrukus atsidūrė Zeumantonato veidrodis.
– Kas gi čia? – išlemeno ji ir pažvelgė į Džemajų. – Ką man daryti?
– Tą patį, ką kadaise padarė Azara, – šyptelėjo jis. – Įkalink Traigoną!
– Kodėl jūs man padedate?
– Nėra kada aiškinti, paskubėk!
Ravena kurį laiką žiūrėjo į veidrodį, savo atvaizdą juodame stikle.
– Nagi, Ravena, tik tu gali tai padaryti! – ragino ją Džeredas. – Kol pasiruoši, mes jį užlaikysime.
– Bet aš neturiu Azaros žiedo! – prisiminė ji. – Kad jį įkalinčiau, man reikia to žiedo, bet Traigonas jį sunaikino!
Vaikinai persigandę kurį laiką stovėjo ir galvojo, ko imtis toliau.
– Kvailiai! – nusijuokė Traigonas. – Aš žinojau jūsų planus ir dėl to sunaikinau žiedą. Dabar niekam nepavyks manęs įkalinti! Jūs dar sumokėsite už tai, kad mane išdavėte! Jūs netgi neverti būti vadinami demonais, niekingi padarai!
– Tai tu mus išdavei, – pareiškė Džesis, stipriai gniauždamas kumščius. – Tu nori valdyti Visatą be mūsų.
– O ko tu tikėjaisi iš galingiausio demono, kirmėle? – Traigonas šypsodamasis pasisuko į Raveną. Po akimirkos plykstelėjusi šviesa išmušė veidrodį jai iš rankų. Jis krito ant žemės ir juodomis spindinčiomis šukėmis pažiro aplinkui.
– Ne! – išsigando Džemajus.
– Ar dabar pagaliau pamatėte mano galią? – prakalbo Traigonas, vis dar laikydamas ištiestą į Raveną ranką. – Mirk!
– Vašu! – staiga suriko iš griuvėsių iššokęs Sirakas.
Ir tuo metu, kai demonas paleido ugnį, mergina stojo jos atremti. Ravena pakraupusi stebėjo, kaip ugnis įsirėmė jai į delnus.
– Negaliu patikėti, kad turiu tai sakyti, – prakalbo Vašu, iš visų jėgų stengdamasi nustumti smūgio bangą. – Bėk!
Mergaitė sustingo. Mergina atmušė ugnį, bet netrukus atskriejo dar vienas ugnies kamuolys ir šio įveikti nepavyko.
Ravena suklupo ant kelių ir žiūrėjo į sudužusio veidrodžio šukes. Akyse vėl kaupėsi ašaros.
„Ne, bėgti nėra kur, – papurtė galvą ji. – Viskas beprasmiška, Tamsos dimensija sunaikinta ir aš negalėsiu jo ten įkalinti... Aš esu bevertė... jis teisus... Aš tik pusiau demonė, nenuostabu, kad labai jam nepasitarnavau. Nors niekada to nenorėjau... visada svajojau būti paprastas vaikas... toks, kaip visi... Galėjau nežinoti, kad egzistuoja Ypatingųjų pasauliai, bet tai buvo skirta... Kodėl? Per mane žuvo tiek daug žmonių, bet... nepaisydami mano klaidų, draugai vis tiek mane saugojo. O dabar jų nebėra... Aš per silpna ir dėl to nesugebėjau jų apsaugoti. Aš tapau vaiku ir nežinau, ką tai reiškia. Toks bejėgis kūnas negali turėti tokios didelės galios, kaip anksčiau...“
Tačiau mintys greitai nutrūko. Traigonas skubiai priėjo, suėmė Ravenai už drabužių ir iškėlė ją į orą.
– Skaudu, ar ne? – šyptelėjo. – Dabar tu kentėsi taip, kaip kentėjau aš, būdamas Tamsos dimensijoje.
Starfire

2016-12-11 19:38:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-12 15:59:50

Jėgos kaunasi. Yra staigmenų, nors pasakyti, kas nugali...
 
Traigonas vėl pasirodo pačia blogiausia puse, o gal ir natūraliausia.
Blogio jėgoms Ravena vien priemonė. Ir Traigonui (esu tavo kūrėjas ir tu egzistuoji tik tam, kad tarnautum man), ir netikriems broliams. Rišliai tas apsakoma šioje dalyje, bet Ravenos vidiniuose monologuose (pvz., apie tėvo melavimą) yra tai, kas girdėta daugybę kartų (melavo, kad mane myli... bet dabar, kai aš esu visiškai nereikalinga... jis elgiasi taip, lyg būčiau jam niekas).
Ir didžiulis nusivertinimas, bejėgiškumas pabaigoje. Yra mintis  apie kančią neradus savęs. Nors interpretuoti galima ir taip: nebūtinai yra kuriantis, šviesusis pradas. Gali būti priešingai (būčiau ne pusiau demonė, o demonė, būtų buvę paprasčiau. Gal).
 
Sunku spręsti, kiek reikia praeities paaiškinimų (nuo Tai buvo netikri jos broliai.), bet atrodo, kad bent tiek galima pakoreguoti: nesakyti, kad broliai atėjo padėti (veiksmas būtų labiau įtemptas):
Kiek dabar ji įstengė suvokti, jie ėmė pavyzdį iš savo tėvo ir niekino ją dėl to, kad buvo tik pusiau demonė. Viskas baigta, jie atėjo jam padėti...
ir dėl ėmė pavyzdį – o gal tai ne pavyzdžio ėmimas, o jų prigimtis?
 
Netikėta Džemajaus geradarystė – Ravenai teikiamas Zeumantonato veidrodis – bet tuoj aišku, kad toji pagalba tėra kerštas Traigonui… (Tai tu mus išdavei, – pareiškė Džesis, stipriai gniauždamas kumščius. – Tu nori valdyti Visatą be mūsų.)
 
Negaliu patikėti, kad turiu tai sakyti, – prakalbo Vašu, iš visų jėgų stengdamasi nustumti smūgio bangą. – Bėk! > tai kas gi atsitiko? Kodėl?
---
Staiga ant Ravenos nuslinko milžiniškas šešėlis. > užslinko