Dangaus sūnūs II-49

– Tėtis! Jis gyvas! Jis taip pat čia! – pravirkusi Goda puolė prie tėvo. – Kaip taip gali būti? Kodėl?!
– Paaiškinsiu, kai būsime viduje, – nusišypsojo Gordonas.
Tik dabar žynė jo rankose pastebėjo ne tik Ranveigą.
– O kieno šis vaikas?
– Atėja, Chromo duktė. Jos visos buvo Tamsos Karalystėje.
– Tamsos... Karalystėje? – negalėjo patikėti mergina.
– Taip, – eidamas į vidų linktelėjo jis. – Tamsos tvirtovė jau atstatyta. Keista, kad anksčiau nepastebėjome.
Gordonas sustojo koridoriuje ir išvydo nuostabos kupiną Aristėjo žvilgsnį.
– Gordonai! – pagaliau atsitokėjęs jis prišoko prie draugo. – Kaip tu mus išgąsdinai! Mes manėm, kad tu iš tiesų miręs!
– Aš ir pats nesitikėjau, kad liksiu gyvas.
– Bet kaip tau pavyko? Kaip tu išgyvenai, netekęs savo galių? Aš mačiau, kaip Memnochas... jas visas pasiėmė, tikrindamas, ar tu neturi Dangaus Šviesos galios.
– Taip, Ypatingieji, praradę savo galias, iš tiesų miršta, bet ne iš karto. Kai Memnochas puolė jus, mane pasiėmė Fantazija. Štai kodėl jūs neradote mano kūno.
– Tai reiškia, kad Fantazija... grąžino tau visas galias?
– Taip. Ir netgi daugiau.
– Bet ji sakė, kad dievai negali kištis į žmonių gyvenimą, – priminė Goda.
– Būtent. Bet kartais būna išimčių ir deivės įsikiša. Jos jau ne kartą man padėjo, bet Dangiškieji Sargybiniai jų nenubaudė. Matyt, tai yra šio gyvenimo dalis, kurios jie negali pakeisti.
– Bet kaip tu sužinojai, kur kariai nugabeno mergaites? – nesuprato Aristėjas. – Juk sakei nejaučiantis Ranveigos energijos ir tai reiškia, kad ji greičiausiai mirusi.
– Taip nutiko dėl to, kad buvau sužeistas ir negalėjau kontroliuoti energijos. Kai Fantazija mane išgydė, iškart pajutau, kad mergaitės Tamsos Karalystėje.
– Suprantu... – susimąstė jis.
– Ir dar Chromo duktė... – nutęsė Gordonas. – Žinau, kad Lorena mirė...
– Ariadna irgi... – atsiduso Aristėjas.
– Aš viską mačiau. Norėjau padėti, bet Fantazija man neleido. Ji sakė, kad viskas taip ir turi būti.
– Taip, likimo neįmanoma pakeisti...
– Ne, tu klysti, – nusišypsojo Gordonas.
– Iš kur taip gerai žinai? Ar tu kažką sugalvojai?
Žynys kurį laiką tylėjo.
– Mes užmezgėme ryšį su Dangiškaisiais Sargybiniais, – galiausiai prakalbo. – Paprašėme jų duoti šansą laimėti ir sužinojome neįtikėtiną dalyką – jie ruošia mums naują gyvenimą.
– Negali būti! – išpūtė akis Aristėjas. – Kodėl? Argi tai nebuvo paskutinis?
– Buvo, bet Kūrėjai mūsų pasigailėjo. Dabar turime laukti, kol baigsis mūšis Žemėje.
– O jei Ravena laimės, jie negalės suteikti naujo gyvenimo?
– Kantrybės, Aristėjau, greitai viską pamatysi. Tada ir vėl susitiksi su Ariadna, o aš su Žemera.
– Tikrai? Ar tai įmanoma? Ar Fantazija jas prikels?
– Ne, viskas visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji. Kai ateis laikas, papasakosiu daugiau.
– Bet lazda... – staiga prisiminė Goda. – Aš mačiau, kaip ji sutrupėjo, ar tai reiškia, kad tu daugiau nesi žynys?
– Ne, ji atsikūrė kartu su mano galiomis. Kartą anksčiau tai buvo nutikę, kai Aladoras atėmė mano gebėjimus, – jis priėjo prie lango ir ėmė žvelgti į tolius. – Dabar tikrai pavyks viską pakeisti. Aš tuo visiškai neabejoju...
– Nesuprantu, ką tu sumanei, bet nujaučiu, kad tai reiškia mūsų pergalę, ar ne? – pasitikslino Aristėjas. – Tik kaip dabar su Šešėlių Karalyste? Ar tu ją tiesiog atkursi?
– Deja, šios atkurti negaliu, tik tą, kuri yra praeityje.
– Kaip visa tai suprasti?
– Gali nesijaudinti. Tereikia palaukti, o tada viską suprasi.
– Na, jei tu tikrai teisus, tada... teks visa tai atšvęsti, juk vis dėlto tu gyvas! Ir viskas bus kaip senais gerais laikais! – džiūgavo Aristėjas. – Kad žinotum, aš tavęs ir pasiilgti spėjau!
Gordonas tik kukliai nusišypsojo.
– Gerai, dabar metas surimtėti, mūšis dar nesibaigė.
Starfire

2016-12-10 18:31:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-11 13:08:41

Gordonas lyg žuvo, bet nežuvo… Vėl viskas sukasi ratu… Personažų gaivinimas, jų išnirimai iš nebūties kelia mintį, kad tamsa galutinai neužvaldo visko. Jėgų kova tebevyksta. Ir čia sakoma – Tamsos tvirtovė atstatyta, bet ir šviesa neišnykusi (jos atstovai gyvuoja), net Gordono lazda atsikūrė…
Tęsinys iš esmės aiškus, o  akcentas, atrodo, tas, kad  Kūrėjai pasigailėjo.
 
Šiaip kelios mintys apie viską:
Deivės tvarko dangui nepavaldžią gyvenimo dalį. Jeigu jų rūpesčiai (kai kurie veiksmai) tik malonios išimtys, o globaliau – viskas Sargybinių valia, tai...
Žynys kurį laiką tylėjo.
– Mes užmezgėme ryšį su Dangiškaisiais Sargybiniais, – galiausiai prakalbo. – Paprašėme jų duoti šansą laimėti ir sužinojome neįtikėtiną dalyką – jie ruošia mums naują gyvenimą. > tai juk irgi išimtis?
Gal tai vėl Sargybinių žaidimas? Gali duoti šansą, gali ir atimti… pasaka be galo. Kaip bebūtų įdomu tęsti, plečiant įvairias linijas, pabaigos reikės stiprios (nebūtinai viską paaiškinančios, nes lemties, paskirties ir pan. klausimai žmonijai tebėra be atsakymo), bet savitos, nukreipiančios mintį kokiu nauju kampu.
---
Aristėjo ir Gordono dialogas (ypač vieta apie Memnochą) kaip iš rašto (detalu). O mane pasiėmė Fantazija gera išeitis, bet kažkas panašaus, man rodos, ne pirmą kartą.
Tik dabar žynė jo rankose pastebėjo ne tik Ranveigą. > tiesiog taisytinas sakinys