Dangaus sūnūs II-48

Danguje vis blykčiojo mėlyni žaibai, bet to nepaisydamas Traigonas stovėjo salelėje. Kai lėtai atlošė galvą ir iškėlė į viršų rankas, prasiskirstė debesys.
– Keliaukite tolyn valdyti, – įsakė naujiems karių daliniams. – Vienas po kito pasauliai kris, o visi likę gyvieji lenksis man!
Jis sugniaužė kumščius priešais save, ir kai kariai nutolo, skylė danguje užsivėrė. Ravena išsigandusi slėpėsi už akmens ir įdėmiai stebėjo tėvo veiksmus.
– Taigi, jos galios dingo? – pasitikslino Viktoras, kai Rubijus papasakojo viską, kas nutiko. – Ji tikrai negali mums padėti?
– Bet mes vis dar turime Azaros žiedą, todėl Traigonas negali...
Tačiau Manu nebaigė sakyti, nes Korė ištiesė delną ir parodė sulūžusį žiedą.
– O, mėšlas, – nusiminė Viktoras.
– Tai viskas, – sugniaužė kumščius Rubijus. – Paskutinis puolimas. Jis arba mes. Viskas arba nieko, – ir atsiklaupęs prie Ravenos uždėjo rankas ant pečių. – Tai tavo istorija, Ravena. Ir aš nenumanau, kas nutiks toliau. Žinau, tai atrodo beviltiška, bet tikiu, kad kai ateis laikas, tu žinosi, ką daryti.
Tuo metu Traigonas suskaldė akmenį, už kurio jie slėpėsi.
– Kokie keisti parazitai, susigūžę po mano akmenimis? – išsišiepė jis.
– Dabar! – suriko Rubijus ir draugai pašoko vienu metu.
– Aš leidau jums gyventi pakankamai ilgai, – vis šypsojosi demonas. – Bet dabar pasaulis pasmerktas.
Korė puolė artyn, bet Traigonas apgaubė jaunuolius psi skydu. Ravena drebėdama žiūrėjo į juos, ir staiga išvydo iš griuvėsių išnyrantį Siraką. Užsimojęs alebarda jis kirto Traigonui per ranką. Demonas suaimanavo iš skausmo ir panaikino skydą, o Sirakas nutūpė ant žemės ir vėl pasiruošė pulti.
– Pirmyn! – riktelėjo Rubijus.
Korė, Manu ir Viktoras sukaupę psi bėgo tiesiai į priešininką, Rubijus išsitraukė kalaviją, bet Traigonas supykęs užsimojo ir nutrenkė jaunuolius ant žemės.
– Judam! – paragino Viktoras ir vikriai pašoko.
Korė smogė Žvaigždžių strėles, o Manu kaip įprastai puolė iš nugaros. Traigonas vėl suaimanavo ir užsidengė akis nuo apakinusios šviesos. Viktoras paleido į jį psi, Rubijus peršokęs griuvėsius užsimojo kalaviju, bet stipri vėjo banga nusviedė į tolyn.
Ravena iš toliau įdėmiai stebėjo kovą, pasislėpusi už apgriuvusio namo sienos.
– Negaliu patikėti... – sukuždėjo ji.
Viktoras čiupo Manu ir sviedė į demoną. Beskriedamas jis išsitraukė kalaviją ir kirto Traigonui. Šis suklupo.
– Jie... jį žaloja! – aiktelėjo Ravena.
– Nuo šiol aš niekieno tarnas, – pareiškė Sirakas ir sviedė į priešą alebardą.
Traigonas susiėmęs už galvos žengė atatupstas.
– Gana! – paleido psi spindulį ir nutrenkė ant žemės Siraką.
– Ne... – baisėjosi Ravena.
Įtūžęs Traigonas ėmė kur pakliuvo laidyti psi. Iš pradžių krito Korė, paskui Manu ir Viktoras. Rubijus dar bandė pasprukti, bet ir jam nepavyko. Po akimirkos viską aplinkui užliejo šviesa. Energijai išsisklaidžius, Ravena išvydo gulinčius griuvėsiuose draugus ir puolė prie Rubijaus.
– Ne! Atsikelk! – purtydama draugą verkė ji. – Rubijau, prašau! Pabusk!
Tačiau jis nejudėjo...

Aristėjas drybsojo ant sofos, įsikniaubęs į pagalvę. Goda sėdėjo šalia ir ilgai žiūrėjo į jį, bet prakalbinti nedrįso. Spengianti tyla baugino. Žynė vis žvilgčiojo į duris, tikėdamasi, kad Gordonas dar grįš, ateis ir ją apkabins, pasakys, kad mūšis baigtas, jie laimėjo, tačiau durys taip ir liko uždarytos.
– Viskas veltui... – staiga prakalbo Aristėjas. – Nors panaudojau savo Blogį, kad visus juos išžudyčiau, Karalystė vis tiek žlugo, nes čia nebėra Gordono... O dabar... aš visą gyvenimą būsiu luošas ir silpnas. Niekam manęs tokio nereikės.
– Nekalbėk taip, – išsigando Goda. – Tu ką nors rasi. Pamilsi kitą moterį.
– Tik Ariadna taip stipriai mane mylėjo. Jai visiškai nerūpėjo, koks aš esu... Ji buvo ypatinga... bet mes nespėjome net susituokti... Tas kvailys Ortas pasiėmė žiedą, kurį aš dovanojau Ariadnai. Matyt, tai buvo ženklas, kad mums lemta išsiskirti. Aš tai žinojau, bet neįstengiau pripažinti. Ir maniau, kad pavyks ją išgelbėti. Tada, kai Ortas buvo ją pagrobęs, aš bijojau, kad ji ten ir mirs. Kai atėjau jos pasiimti... ji gulėjo kruvina. Galvojau, kad tai viskas, bet Ariadna liko gyva. Tada maniau, kad pavyko išvengti netekties.
– Bet mes dar galime ką nors sugalvoti, ar ne?
– Taip, išeitis yra! Mums galėtų padėti deivės, bet Dangiškieji Sargybiniai joms neleidžia. Vis dėlto, jie patys galėtų, juk yra Dangaus sūnūs, galintys kontroliuoti mūsų likimą! Argi jie nemato, kaip siaubingai mus nukankino? Aš privalau su jais susisiekti, turėtų pavykti. Jie galėtų daug ką pakeisti, atgaivinti Ariadną ir patį Gordoną!
– Tai neįmanoma, šis gyvenimas paskutinis, mes išnaudojome visas galimybes.
– O kas, jei ne? Jei suklydome? Gal mums tereikia ilgiau pagalvoti?
– Visų pirma, ką mes turime padaryti, tai palikti Šešėlių Karalystę. Man skaudu tai sakyti, bet ji iš lėto nyksta. Jei neišeisime, mes mirsime kartu su ja.
– Aš niekur neisiu, turiu dėl Gordono išsaugoti vietą, kurią jis taip puoselėjo. Aš dar galiu pamėginti užblokuoti vartus, bet vienas to nepadarysiu. Ar tu man padėtum?
– Net kartu sudėjus mūsų galias, nebūtume tokie stiprūs, kaip mano tėvas, abejoju, ar pavyktų ilgam išsaugoti Karalystę.
Aristėjas giliai atsiduso ir vėl įsikniaubė į pagalvę.
– Gordonai... tu tikrai žinotum, ką daryti... – sukuždėjo, bet staiga pakilo. – Ne, negali būti! Nejaugi iš tiesų?!
– Kas atsitiko? – krūptelėjo Goda.
– Matai? Aš... galiu pajudinti ranką! Vadinasi, išnaudojau dar ne visą Blogį! Po šimts, aš ne luošas! – džiūgavo jis. – Nors niekaip negaliu tuo patikėti, naudojau tikrai labai daug energijos, burtai turėjo išsisklaidyti! Kodėl neišsisklaidė?!
– Matyt, turi savyje kur kas daugiau Blogio, nei manei.
Jie nutilę vėl paniro į mintis. Goda pažvelgė į duris. Niekaip negalėjo susitaikyti, kad teks palikti šią vietą. Ir staiga kažką pajuto... kažkas artėjo... labai artimo ir švelnaus.
Lyg pajutęs tą patį, Aristėjas irgi žiūrėjo į duris.
– Negali būti... tai sapnas! Tai negali būti realybė! – sumikčiojo Goda.
Tuo metu durys prasivėrė. Į vidų nedrąsiai žengė Medeinė, o jai iš paskos Erata. Negalėdamas patikėti Aristėjas iš lėto priėjo prie jų.
– Medeine... tu gyva... – ir stipriai ją apkabino. – Tu čia! Koks aš laimingas, kad tu nemirei!
Tačiau čia buvo ne tik Medeinė su Erata. Goda juto ir Ranveigos energiją, bet nė vienos glebyje jos nematė. Nieko nesuprasdama žvilgtelėjo laukan ir staiga išvydo...
Starfire

2016-12-08 18:25:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-09 20:09:13

Pamąstymai iš eilės apsakant įspūdžius (turbūt viena koja įstrigus Šešėlių Karalystėje).
 
Kartais pagalvoju, kiek logikos gali (turi ar neturi) būti fantastikoje. Nežinau. Bet štai Traigonas (Danguje vis blykčiojo mėlyni žaibai, bet to nepaisydamas Traigonas...) – oho. Galiūnas, Visatos siaubas, nebijantis net žaibų.
Viskas per tą žodį nepaisydamas...
 
Ar už akmens slėpėsi tik Ravena, ar visi?
Ravena išsigandusi slėpėsi už akmens (...)
Tuo metu Traigonas suskaldė akmenį, už kurio jie slėpėsi.
Tiesa, Rubijus atsiklaupia, tai turbūt ir  pasako, kad slepiasi visi.

Apskritai veiksmo eiga aiški, bet visgi schematiška. Kovoje Traigonas daug aimanuoja. Pagrindiniai dalyvių veiksmai: nutrenkia, nusviedžia, suklumpa, keliasi. Tačiau kovų per visą šią istoriją buvo tiek daug, kad sugalvoti ką  ypatingo...
Netikėtas pasirodė Viktoro veiksmas (Viktoras čiupo Manu ir sviedė į demoną). Pasimaišė protas?
Nelaukta ir draugų žūtis (ar gulėjimas griuvėsiuose dar ne žūtis?).
 
Aristėjo
Viskas veltui... – staiga prakalbo Aristėjas. – Nors panaudojau savo Blogį, kad visus juos išžudyčiau, Karalystė vis tiek žlugo, nes čia nebėra Gordono... O dabar... aš visą gyvenimą būsiu luošas ir silpnas. Niekam manęs tokio nereikės. > gerai, ne per daug, primena įvykius, raiščio paslaptį;
Bet Godos
– Nekalbėk taip, – išsigando Goda. – Tu ką nors rasi. Pamilsi kitą moterį. >
siūlomas pakaitalas… tuščia šneka… ypač tokioje situacijoje parodo, kad ne tik nesuvokiama, net nesigilinama į kito bėdą
Norint tęsti dialogą, leisti Aristėjui išsisakyti, užtektų Nekalbėk taip.
 
Toliau mintis Matyt, turi savyje kur kas daugiau Blogio, nei manei įlieja platesnę prasmę. Vien geras negali būti. Nežinai, kiek esi blogas. (O gal tai tik išsirutuliojęs įspūdis, nes siužetui svarbiausia, kad atsigauna Aristėjo ranka?).
 
turime palikti Šešėlių Karalystę – kiek suprantu, reiškia, kad reikia eiti į šviesą?
O pokalbis-pamąstymai apie tai, kad yra Dangaus sūnūs, galintys kontroliuoti mūsų likimą! Argi jie nemato, kaip siaubingai mus nukankino? Aš privalau su jais susisiekti, turėtų pavykti. Jie galėtų daug ką pakeisti… >
tiesiog per kitus veikėjus grįžtama prie temos.  Sargybiniai galėtų pakeisti, bet jau anksčiau buvo aišku, kad jie žaidžia likimais, mėgaujasi stebimomis kančiomis.
 
Tai, kad atgaivinama Medeinė, Erata, tvyro Ranveigos energija, siūlo mintį, kad veikia paslaptingos jėgos, yra kažkokie dėsningumai, galbūt kuriama kas nors apie nenuspėjamą likimą? Ar jis užprogramuotas?
Ir Rubijus Ravenai pradžioj kažką panašaus sako (nenumanau, kas nutiks toliau... – bet bus taip, kai turi būti).
Kuriama... kur pasuks, prognozuoti sunku.
 
Tu čia! Koks aš laimingas, kad tu nemirei! > daugiau priminimas skaitytojui; dialoge natūraliau būtų be to.
glebyje > glėbyje