Man niekad niekas
          neatstos
ramybės Tavo
          valandos,
kada per sausrą 
          ateini
ir širdį vėl
          atgaivini –

užgydai švelniai jos
          žaizdas
ir surenki sunkias
           naštas –
Tu jas kaip akmenis
          širdy
giliai nugrimzdusias 
          randi…

O savo meilės
          tėkmėje –
tyrų tyriausioj
          gelmėje
Tu širdį mano vėl
           baltai
nuskaistini ir
           nuvalai, 
 
ir nepalieki jos
          vienos –
į glėbį savo
          Artumos
Tu pašauki mane
          vardu –
ir vėl aš kelią
           atrandu

į Tavo, Viešpatie,
           Namus,
kur neišskirs jau  
           niekas mus,
kur tos ramybės
            valandos
man niekad niekas
            neatstos…