Kokios sūrios tos jūros senatvinės.
Nejunti, o lovelė jau plaukia.
Bejėgystė centrinėje gatvėje
Pilną pampersą purto kaip kliautį
Nesupratėliui pasišaipyti.
Per seklu, nenuskęsi iš gėdos.
Tarsi sieliai kūnai belyčiai
Ir beaistrės rankos juos rėdo.
Pamanei — ne iš meilės? Tu klysti,
Nes tau tarsteli
Toks mano darbas
Čia puikybė — diena vakarykštė
Ir skenduolio nutylimas vardas.
Įsūrėjęs palatoje oras.
Lubos supasi, rytas neaušta.
Išsirist kaip iš plaukiančios lovos?
Kraštas jos kaip kalnagūbris aukštas.
Išliuoksėčiau į savąjį urvą
Iš baltos ir tvarkingos gerovės...
Atibuskit! — angelas purto, —
Rodos jūra jūsų lovoje...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-08 21:27:22
Jus nuostabi, kad tokioje aplinkoje sugebate kurti vaizdingas eiles ir net iš savęs pasišaipyti.
Greičiau sveikite ir grįžkite į Jums įprastą aplinką.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2016-12-08 17:51:15
puikiai atskleista karti ir skaudi tiesa
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-12-08 15:02:47
Taip, bet kokioje situacijoje poetės širdis sugeba uždainuoti... Ir dar kaip!
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-08 13:43:41
Kaip Jūs nuostabiai rašote...
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-12-08 11:39:48
Talentingas žmogus net tokioj juodoj prozoj randa subtilių prasmių - ne viskas gyvenime piešta rožinėm spalvom, ir su tuo reikia taikytis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-12-08 10:58:47
Be verkšlenimų, su giliu ironijos prieskoniu apie esamą padėtį - tai ir padeda išsikapstyti...