Dangaus sūnūs II-47

Sirakas vis dar kovėsi su sargybiniu. Šis laikė nukreipęs į jį alebardą, paskui smogė psi, bet Sirakas jį nustūmė ir persivertęs nutūpė toliau ant žemės. Po to šoko į priekį, bet sargybinis čiupo jį už kaklo ir prispaudė prie žemės.
Gindamasis Sirakas sugriebė už alebardos. Ašmenys buvo prie pat jo veido, tad spyrė priešininkui, pervertė jį per save ir įmetė į lavos upę. Jau buvo beeinantis prie vartų, bet apsigręžęs pamatė karį, nyrantį iš lavos. Jam ant krūtinės žibėjo Naikintojo ženklas, rankos stipriai spaudė liepsnojantį ginklą.
Sirakas užsimojo kumščiu, bet karys jį sulaikė, nutraukė pirštinę ir nutrenkė jį į vartus. Sirakas suklupo.
– Tavo dienos jau seniai baigėsi, mirtingasis, – prakalbo artėdamas karys. – Laikas atsigulti poilsiui su kitais mirtingaisiais.
– Tu pirmas, – atkirto Sirakas ir vikriai nėrė jam pro šoną.
Karys sviedė alebardą, Sirakas išvengė ir smogė psi, bet kai ginklas dar kartą švystelėjo ore, suaimanavęs krito ant žemės.
– Tu neturėtum tikėtis įveikti tikrą Blogį, – prakalbo karys.
Sirakas pakėlė galvą.
– Iš tiesų aš nesu geras netgi sau.
Ir ištiesęs ranką smogė ugnies kamuolį į vartus. Karys nespėjo atsitraukti ir sprogimo banga nusviedė jį tolyn. Sirakas prisidengė veidą ir kai viską apgaubė šviesa, tegirdėjo kario vaitojimą.
Praėjimas buvo laisvas, tad vyriškis nelaukdamas smuko į tunelį ir skubiai pravėręs dar vienas duris atsidūrė tuščioje patalpoje. Pačiame viduryje, virš pjedestalo, lengvas kaip plunksna sklendė šviesos kamuolys. Aplink jį kaip dulkės sukosi maži švytintys taškeliai.
Sirakas puikiai prisiminė tą dieną, kai Traigonas parodė jam šią vietą ir papasakojo, ką šis kamuolys reiškia. Čia jis kaupė visų nuteistųjų ir mirusiųjų galias, kad vėliau, kai Visata priklausys jam, galėtų jas pasiimti.
„Kvailys, – šyptelėjo Sirakas. – Nejau tikėjosi, kad nesugebėsiu iki čia ateiti? Dabar jam nebepavyks sustiprėti“.
Jis iš lėto atsitraukė ir ištiesęs ranką smogė į kamuolį psi. Sudrebėjo žemė ir iš viršaus ėmė byrėti akmenys, bet to nepaisydamas jis ir toliau naikino energijos šaltinį. Po kelių akimirkų jis sprogo, į visas puses paskleisdamas šviesos spindulius.
– Taip... – atsikvėpė Sirakas, eidamas atgal prie vartų iš Požemių Karalystės. Paskui sustojo prie tysančio ant žemės kario ir pakėlė nuo žemės alebardą. – Neatsikelk, – ironiškai ištarė. – Aš pats išeisiu.
Ir patraukė atgal laiptais, ten, iš kur pradėjo savo kelionę.

Korė, Manu ir Viktoras skuodė tolyn nuo puolančių karių. Viktoras iš visų jėgų tempė paskui save pavargusį Manu.
– Pulkite tiek, kiek norite! – suriko ir smogė į persekiotojus psi. – Mes taip paprastai nepasiduosime!
Vienam kariui kliuvo, o kiti apsupo jaunuolius iš visų pusių. Manu slystelėjo nuo nuskilusio akmens, bet staiga po kojomis atsivėrė duobė ir draugai ėmė garmėti žemyn.
– Mes krentam! – rėkė iš siaubo Manu.
Jaunuoliai tėškėsi ant žemės. Priešininkai lėkė tiesiai į juos, tad Korė ir Viktoras paleido psi. Tuo metu ore švystelėjo kalavijas ir perdūrė vieną karį. Jaunuoliai nustebę apsigręžė.
– Rubijau! – džiaugsmingai riktelėjo Korė.
Draugai nelaukę puolė prie jo.
– Po šimts! Kaip gerai, kad tu gyvas! – negalėjo patikėti Manu.
Tačiau Rubijus čia grįžo ne vienas. Prie jo nedrąsiai glaudėsi maža mergaitė.
– Ravena? – apstulbo Viktoras.

– Negaliu patikėti, kad mes tai padarėme, – atsiduso Chromas, kraudamas daiktus į lagaminą. – Paskubėkite, mes tučtuojau išvykstame.
– Bet tu sakei, kad visai nesvarbu, kur mes gyvensime, jei viską valdys Traigonas, – sunerimo Šeila.
– Taip, bet nebenoriu būti Karalystėje, kurią palikau likimo valiai.
– Ar tu tuo tikras?
– Be abejo. Ir liaukis manęs klausinėti kvailų klausimų!
Žynė viską supratusi tyliai išėjo iš kambario ir nusileido į virtuvę.
– Beprasmiška, aš jo neperkalbėsiu. Žinau, kad Chromas piktas dėl Lorenos ir Atėjos, bet vėliau gailėsis dėl savo poelgio.
– O gal vis dėlto taip geriau, – susimąstė Žina. – Mes su Sagisu apsistosime Dangiškuosiuose rūmuose. Kadaise aš ten gyvenau, nebus sunku priprasti.
– Bet kur eis Chromas? – nerimavo Šeila. – Ar jis turi kokių giminaičių, kurie jį priimtų?
– Chromas gali eiti nebent pas savo tėvą, – tarstelėjo Sagisas.
– Betgi jis gyvena Vandenų Karalystėje! – persigando moteris. – Argi ne palanku Memnochui?
– Izakaronas yra demonas, tad Memnochas jo nelies.
– Ir manai, kad Izakaronas apsaugos Chromą? Tai beprotybė, neleisiu jam iš čia išvykti.
– Palaukite, juk mes net nežinome, ar Chromas vyks būtent ten, – įsiterpė Austėja.
Tuo metu prasivėrė durys ir virtuvėje pasirodė Chromas.
– O jūs ko laukiate? – nustebo jis. – Kuo skubiau grįžkite namo susikrauti daiktų. Susitiksime prie vartų.
– Tai tu keliausi su mumis į Dangaus Karalystę? – suraukė antakius Žina.
– Argi aš turiu kitą pasirinkimą? – šyptelėjo jis. – Atsiprašau, kad buvau toks kiaulė, tiesiog negalėjau susivaldyti.
– Mes suprantame, gali dėl to nesijaudinti.
– Dabar aš pagalvojau ir apie jus, – jis pasisuko į duris. – Paskubėkite, noriu po valandos jau būti vietoje.
Ir nešdamasis lagaminus išėjo. Lėtai žingsniuodamas keliu dairėsi aplinkui, visam laikui atsisveikindamas su Dvasių Karalyste. Buvo skaudu žiūrėti į išdegintus laukus, sugriuvusį ir liepsnojantį miestą. O kiek jame žuvo žmonių! Kiek liko sužeistų ir kenčiančių! Argi dėl jų dabar verta kovoti, kai nesugebėtų apsaugoti net savęs?
Papurtęs galvą Chromas ėjo toliau ir galiausiai pasiekė Dvasių Karalystės vartus. Sustojęs dar atsigręžė į miestą ir ėmė laukti draugų. Tarp tylių griuvėsių švilpė vienišas vėjas...
Starfire

2016-12-07 18:11:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-08 11:48:17

Kovos veiksmai nesudėtingi, daugiau bendram fonui. Įdomesnis pasirodė energijos šaltinis (Sirako dabar niokojamas šviesos kamuolys, kuriame Traigonas kaupė visų nuteistųjų ir mirusiųjų galias, kad vėliau, kai Visata priklausys jam, galėtų jas pasiimti.).
Gal neturi esminės reikšmės, bet ar sargybinis ir karys pradžioje yra tas pats asmuo? Ar ten tiesiog visi turi alebardas?
Ir patraukė atgal laiptais, ten, iš kur pradėjo savo kelionę. Tas sakinys skirsnį gerai baigia. Kerštingasis išeina ir Požemių Karalystės.
 
Daugiau teko pasigilinti į Chromo biografiją (aptarinėjamą dialoge). Negaliu teigti, kad viskas užsiliko atmintyje – kas su kuo kariauja ar draugauja, kas įvyko ar nepavyko:
 
Žinau, kad Chromas piktas dėl Lorenos ir Atėjos, bet vėliau gailėsis dėl savo poelgio.
(jo paties) Atsiprašau, kad buvau toks kiaulė, tiesiog negalėjau susivaldyti.
O jei glaustai – aišku, kad Karalystę paliko likimo valiai, kažką pražudė.
 
– Bet kur eis Chromas? – nerimavo Šeila. – Ar jis turi kokių giminaičių, kurie jį priimtų?
– Chromas gali eiti nebent pas savo tėvą, – tarstelėjo Sagisas.
– Betgi jis gyvena Vandenų Karalystėje! – persigando moteris. – Argi ne palanku Memnochui?
– Izakaronas yra demonas, tad Memnochas jo nelies.
Ir manai, kad Izakaronas apsaugos Chromą? Tai beprotybė, neleisiu jam iš čia išvykti.
 
Chromas iškeliauja.
Lėtai žingsniuodamas keliu dairėsi aplinkui, visam laikui atsisveikindamas su Dvasių Karalyste. Buvo skaudu žiūrėti į išdegintus laukus, sugriuvusį ir liepsnojantį miestą. O kiek jame žuvo žmonių! Kiek liko sužeistų ir kenčiančių! Argi dėl jų dabar verta kovoti, kai nesugebėtų apsaugoti net savęs? >
tarkim, Chromas turi jausmų (sąžinės, nuovokos), atėjo įsivertinimo valanda; bet Argi dėl jų dabar verta kovoti > ar galėtų, įstengtų?