išlanksto delnus žystanti diena
nuglosto vyzdžius du sparnų šešėliai
apgaut save
kartot kad ne viena
kad naktimis
pečiais tau lietūs liejas
kol atmintis
rikiuodama sapnus
užšaldo vyzdžius nerimui priglausti
blakstienų tiesėm
bando atsimušt
įkyriai klykiantį vienatvės paukštį
nykus spengimas sienų keturių
ir praeitis
lyg mostas paukščio lėtas
bet aš žinau
dar vis tave turiu
tik tiek kiek leidžia atmintis turėti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-12-07 17:36:38
...taip švelniai ir šiltai...plaukia nuostabi poezija...
Vartotojas (-a): Saulės eldija
Sukurta: 2016-12-07 11:45:07
Palietė širdies kamputį. Pasiimsiu :-)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-07 07:11:10
Vaizdinga, ilgesinga lyrika. Puikus kūrinys.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-12-06 23:48:07
Profesionaliai. Paprastai, be jokių aukštų materijų, bet jausmingai, o rimas/ritmas, sakau, aukščiausiame lygyje.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-06 19:43:44
puiki , jausminga lyrika