Dangaus sūnūs II-46

Rubijus su Ravena nuplaukė valtimi per lavos upę. Mergaitė sėdėjo kiek išsigandusi ir žvelgė į irkluojantį draugą, bandydama prisiminti viską, kas nutiko prieš jai tampant maža.
Įveikę upę jie sustojo krante. Vaikinas padavė Ravenai ranką.
– Viskas gerai, – ramino ir užsikėlė ją ant nugaros. – Nori, papasakosiu istoriją, kad įdomiau praleistume laiką?
Mažylė tylėjo. Priėję uolą, jie ėmė palengva ją kopti.
– Tai istorija apie Raveną, – pradėjo pasakoti Rubijus. – Ji yra labai gera mano draugė. Kartu mes kovojame su Blogiu. Įveikiame pabaisas ir piktadarius, išlaikome savo miestą saugų. Bet kad ir kiek darė gero, Ravena visada bijojo, kad giliai viduje ji bloga. Tą dieną, kai ji gimė, žmonės pasakė, kad kažkada kažkas siaubingo turi...
Bet jis taip ir nebaigė, nes staiga skilo sudrebėjusi žemė. Iš lavos ėmė kilti kariai, o iš viršaus byrėti skylančios uolos gabalai. Nesugebėdamas išsilaikyti viena ranka, Rubijus slydo žemyn, bet paleidęs Raveną abiem rankomis įsitvėrė kito uolos krašto. Mergaitė stipriai apsivijo jo kaklą, o kojomis – liemenį. Tačiau kad ir kaip stengėsi, išsilaikyti nepavyko, ir po akimirkos ji jau garmėjo žemyn.
– Ravena! – persigandęs Rubijus puolė nuo skardžio.
Betrūko vos sekundės ir vargšelė būtų pakliuvusi į lavos gniaužtus, bet jis spėjo ją sučiupti. Išsigandusi mažylė prigludo jam prie pilvo. Vaikinas įsmeigė kalaviją į uolą, bet ji skilo, todėl jis peršoko skardį ir jie su Ravena dribo ant žemės.
Rubijus iš lėto atsistojo ir pažvelgė į karius. Jie ir toliau skaldydami uolas kilo iš Požemių Karalystės. Po to jaunuolis pastatė mergaitę ant žemės.
– Ravena, tau viskas gerai? – paklausė, laikydamas ją už pečių. – Tu nesusižeidei?
Ravena liūdnai žvelgė į žemę, bet galiausiai pakėlė akis.
– Rubijau, kodėl tu tai darai?
– Tu prisimeni, ar ne?
Ravena linktelėjo, o kai Rubijus paleido jos pečius, nusisuko ir sunėrusi rankas ant krūtinės priėjo prie uolos šlaito. Nestiprus vėjas plaikstė jos apsiaustą.
– Istorija, kurią tu papasakojai... aš ją regiu... po truputį... Tu... mūsų draugai... mano tėvas... tai tarsi sapnas. Arba košmaras, – pažvelgė į lavą apačioje. – Kad ir kas tai būtų, viskas baigta.
– Ravena... – jis vis dar žiūrėjo į viršų, ieškodamas karių. – Galbūt vis dar yra būdas...
– Niekas negali jo sustabdyti, aš tai prisimenu. Tu čia atėjai dėl nieko.
– Aš atėjau čia dėl tavęs, – jis lenkėsi uždėti Ravenai ant peties ranką, bet ji staiga atsisuko pritvinkusi pykčio.
– Kodėl?! Aš negaliu padėti! Mano galios atiteko jam, – ji stipriai gniaužė kumščius, bet pasijutusi visiškai bejėge nurimo. – O dabar, ką jis padarė su manim... aš daugiau jų neturiu, – ir suklupo ant kelių. – Tai... Pranašystė, Rubijau, ir ji išsipildė. Dabar viskas baigta.
Pamatęs jos akyse ašaras, jaunuolis žengė arčiau ir atsiklaupė.
– Taip, – pritarė jis. – Tai pasaulio pabaiga. Bet kas iš to? Mes vis dar čia. Vis dar kovojame. Vis dar esame draugai.
– Pažiūrėk į mane, Rubijau! Nėra nieko, ką galėčiau padaryti! – piktai išrėkė ji, žvelgdama sau į delnus. – Nebeliko jokios vilties!
– Tada, manau, aš galiu turėti pakankamai vilties už mus abu, – nusišypsojo vaikinas.
Ravena liūdnai pažvelgė į draugą, o jis suėmė jai už rankų, vėl užsisodino ant nugaros ir nusinešė tolyn.

Neptūnas pavargęs grįžo į Dangiškuosius rūmus ir nusitraukė nuo galvos šalmą. Agnė susijaudinusi puolė prie jo.
– Nebijok, man viskas gerai, – šyptelėjo vaikinas. – Turiu pailsėti, o paskui vėl grįšiu į mūšį. Negaliu palikti Morfėjaus vieno.
– Žinoma. Gal jis sugalvos prisijungti prie Traigono.
– Abejoju, jis niekada neatleis, kad Traigonas nuniokojo Sapnų Karalystę.
– Tu žinai?
– Jis pats man pasakė. Be to, padeda man, argi tai ne įrodymas? Žinoma, aš visuomet būsiu budrus ir nesuteiksiu jam jokių nuolaidų, tad gali būti rami.
– Gerai, – linktelėjo Agnė ir nuvedusi jį prie stalo padėjo atsisėsti.
Orionas ir Denebas buvo sužeisti, tad jau kurį laiką tūnojo menėje, nes į mūšį eiti negalėjo. Dabar Neptūnui galėjo padėti tik Altayras ir Morfėjus.
– Aš tikrai labai atsiprašau, – apgailestavo Orionas. – Turėjau būti atidesnis.
– Koks dabar skirtumas? – ramino jį Neptūnas.
– Ar mes laimime?
– Užuodžiu pergalę, kitaip ir būti negali. Alebastras su Tronheimu ir Rebeka taip pat puikiai laikosi.
– Vadinsi, mes tikrai apsaugosime Visatą? – negalėjo patikėti Arielė.
Tuo metu į menę įžengė Morfėjus.
– Nužudžiau paskutinius karius, o naujų jau nebematyti. Mūsiškiai vis dar laukia, bet nemanau, kad Traigonas turi paruošęs mums daugiau.
– Kad ir kaip neįtikėtina, turime dėkoti tau, – šyptelėjo Orionas. – Jei ne tu, mes visi jau būtume mirę.
– Man nereikia jokių padėkų, už jas aš nepasijusiu geriau, tai ne mano stilius, – piktai atkirto Sapnų dievas. – Kur Miriama?
– Kam tau jos prireikė? – susiraukė Neptūnas. – Vis dar planuoji tą patį?
– Užtilk, parazite! Kur ją slepi?!
– Aš niekur nesislepiu, – staiga prakalbo tarpduryje pasirodžiusi Miriama. – Sakyk, ko tau reikia?
– Geriau eikime į koridorių, – jis pačiupo jai už rankos ir ištempė iš menės. – Klausyk, aš neketinu tavęs grobti!
– O ką tada padarysi? – supyko ji, mėgindama ištraukti iki skausmo suspaustą ranką.
Tai pastebėjęs Morfėjus iš lėto atleido pirštus.
– Žinai, aš tik norėjau pasakyti tau paskutinius žodžius, nes po šio pokalbio tu manęs daugiau nebematysi, aišku?
– Ką turi omenyje?
– Aš žinau, kad tu mane mylėjai. Ir pats kurį laiką jaučiau tau tą patį. Bet nepakankamai, kad būčiau su tavimi iki pat savo gyvenimo galo, supranti?
– Kodėl man tai sakai?
– Nenoriu, kad galutinai išsiskirtume pykdamiesi. Neprašau tavęs atleidimo, o juo labiau – man nereikia jokių susitaikymų. Tad nuo šiol prisimink, kad man tu nerūpi. Gal kada nors mane dar išvysi, bet aš greičiausiai jau neprisiminsiu tavo veido. Ne dėl to, kad tu man visiškas nulis...
Miriama sutrikusi pažvelgė į jį ir niekaip negalėjo suprasti, ką tai reiškia, bet po akimirkos Morfėjus apsisuko ir skubiai nuėjo. Moteris dar kurį laiką žiūrėjo į tolstančią juodą figūrą...
Starfire

2016-12-06 18:08:36

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-07 14:23:36

Turinio linija suprantama, tad pamąstymai daugiausia apie parašymą.

Ravena ir Rubijus.
Nuo Ravenos aš ją regiu... po truputį (grįžta atmintis) pasirodė taip ilgai apie tą patį... Pvz.:
– Kodėl?! Aš negaliu padėti! Mano galios atiteko jam, – ji stipriai gniaužė kumščius, bet pasijutusi visiškai bejėgė nurimo. – O dabar, ką jis padarė su manim... aš daugiau jų neturiu, – ir suklupo ant kelių.
Tiek to, daug kalbėjimo gal iš bejėgiškumo. Ir kitaip turbūt nesimatytų, kaip Rubijus įtikinėja, kad laikysis už abu.
 
Mergaitė sėdėjo kiek išsigandusi ir žvelgė į irkluojantį draugą,… >
pvz., susirietusi valties kampelyje mergaitė baugščiai žvelgė į irkluojantį draugą, bandydama prisiminti viską, kas nutiko prieš jai tampant mažai. (bet ar ji suvokia, kad tapo maža?) > būsena panašesnė į bandydama kažką prisiminti
 
– Nori, papasakosiu istoriją, kad įdomiau praleistume laiką? > nori, papasakosiu įdomią (nepaprastą ar kt.) istoriją?
Mažylė tylėjo. Priėję uolą, jie ėmė palengva kopti. > arba į ją, arba tiesiog kopti

– Tai istorija apie Raveną, – pradėjo pasakoti Rubijus. – Ji yra labai gera mano draugė. >
kad draugė ne buvo, o yra, suprantama ir prasminga, bet pastraipoje šokinėjant laikuose reikia kokio nors jungiklio (prieš Bet)
Toliau – pradžioj byra skylančios uolos gabalai, netrukus kariai kyla skaldydami uolas… gal nieko, nuo vienos konkrečios prie masės, bet pastraipoje Rubijus iš lėto atsistojo ir pažvelgė į karius. Jie ir toliau skaldydami uolas kilo iš Požemių Karalystės. Po to jaunuolis pastatė mergaitę ant žemės. > reikia šalinti Po to ir atitinkamai koreguoti
 
Pamatęs jos akyse ašaras, jaunuolis žengė arčiau ir atsiklaupė. > ar jis buvo toli, jei prieš tai lenkėsi uždėti Ravenai ant peties ranką (tikslinti žengė arčiau)
 
Neptūnas, Morfėjas ir aplinka.
Neptūnas pavargęs grįžo į Dangiškuosius rūmus ir nusitraukė nuo galvos šalmą. >
veiksmas perduotas formaliai; to yra ir dialoguose (nusausina aut.žodžiai)
Skirsnį pagyvina Morfėjaus manevras su Miriama.