Dangaus sūnūs II-45

Naidželo sąmonė iš lėto grįžo. Jis sunkiai pakėlė galvą ir dairydamasis mėgino suprasti, kur dabar yra. Miglotai prisiminė, kaip atvyko į Azaratą ieškoti savo sesers, o susitikęs Arelą pakliuvo į sargybinių nagus ir gavęs į galvą...
„Po šimts, kur Arela?!“ – persigando jis ir sunkiai pakilęs pagraibiojo akinių, bet jų niekur nebuvo. Nors aplinkui liejosi vaizdai, suprato esantis kažkokiame kambaryje. Pasiglostęs skaudamą galvą nusverdėjo iki durų ir jau norėjo eiti, bet staiga jos prasivėrė.
– Tu gyvas!
Naidželas neiškart suprato, kieno tai balsas, bet kai apsivijo švelnios rankos, nekilo jokių abejonių...
– Bija? – sukuždėjo jis. – Džiaugiuosi, kad tu gyva. Bet kur aš pakliuvau? Kas čia dedasi?
– Mes Azarato šventyklos požemiuose. Priešai jų neatrado, tad tik čia galėjome pasislėpti. Aš taip dėl tavęs bijojau, broliuk, maniau, kad tu mirsi...
Naidželas žiūrėjo į seserį kiek sutrikęs. Ji dar niekada nekalbėjo su juo taip rimtai. Po tos nelaimės su Agata, kai susirgo psichoze... Nejaugi pasveiko?
– Kaip tu mane radai? – paklausė jis.
– Ne tik aš. Tai padarėme su vaidilutėmis, viena nebūčiau tavęs išgelbėjusi.
– Su manimi buvo moteris. Ar ji sveika?
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Bija. – Ją uždarė kitame kambaryje. Galiu paklausti.
– Aš eisiu su tavimi.
– Tau reikia gulėti, susitrenkei galvą.
– Tai niekai, privalau sužinoti, ar Arela gyva!
– Gerai gerai, eikime.
Naidželas paskui save užtrenkė duris ir nusekė seserį. Bija nuvedė jį prie kitų durų ir nedrąsiai pravėrusi žengė į vidų. Arela gulėjo ant lovos. Visai čia pat stovėjo dar viena lova, ant kurios gulėjo vaikinas su šarvais. Jis buvo be šalmo, tad atpažinęs veidą Naidželas pakraupo.
– Aš jį nužudžiau... – šalia vaikino klūpinti mergina gailiai verkė. – Tai aš jį nužudžiau... Bet visiškai to nenorėjau, prisiekiu...
– Viskas gerai, Cefeide, tu tikrai dėl to nekalta, – ramino ją Linda.
Niekaip negalėdamas suprasti, kodėl Henrikas vilkėjo Traigono karių šarvus, Naidželas priėjo prie Arelos. Nužvelgęs ją nedrąsiai pasilenkė arčiau. Ji buvo gyva, bet be sąmonės ir sunkiai kvėpavo.
– Ar kas nors gali man pasakyti, kas čia dedasi? – prakalbo Naidželas. – Ar Azaratas pralaimėjo? Ar priklauso Traigonui? Ar vis dėlto mes laimėjome?
– Ne, laimėti nepavyko, – atsiduso Linda. – Anksčiau ar vėliau turėsime palikti slėptuvę.
– Ir kur mes eisime, po velnių?!
– Mūsų keliai kol kas nežinomi, Azaratas jau galutinai sužlugdytas. Ne kartą buvo pavykę jį atkurti, bet dabar viskas kitaip. Be Azaros mes nieko negalime padaryti. Ir dar plius tai, kad šitaip nuniokotos visos karalystės. Galbūt galėtume persikelti į Dangaus Karalystę, nes ji kol kas nepralaimėjo, bet mūšis dar nesibaigė, nežinia, kas laimės.
– Na gerai, – linktelėjo jis. – Pirmiau palauksime naujienų, o po to spręsime, ką daryti toliau.

Viktoras eilinį kartą dribo ant žemės. Jo kūnas buvo sutrankytas kaip obuolys, titaninė ranka vos veikė. Sunkiai pakėlęs galvą jis išvydo preinančią besišypsančią Tamsiąją pusę.
– O, taip, – pašaipiai ištarė toji, griebė Viktorui už galvos, sviedė ant žemės, pašoko į orą ir nusileidusi ant jo griebė už kaklo.
Manu tupėjo ant akmens, o Tamsioji pusė priešais jį ant kito. Jie pašoko vienu metu, Manu trenkė priešui į pilvą ir tėškė jį į akmenį. Korė apsuko ratą aplink griuvėsius ir rankose sukaupusi psi smūgiavo į iš paskos sekančią Tamsiąją pusę, bet tai jos nė kiek nesužalojo, tik dar labiau įsiutino. Korė net aiktelėjo, kai ji ištiesė rankas sau virš galvos.
– Tu neilgai būsi šiame pasaulyje, – šyptelėjo Tamsioji ir smogė.
– Kore! – išsigandęs riktelėjo Viktoras.
– Po šimts! – vis piktinosi Manu. – Nemaniau, kad esu toks ištvermingas.
– Tu ne, – tarė Viktoras, todėl draugas suraukęs antakius pažvelgė į jį. – O aš kiekvieną dieną per treniruotes tave įveikiu ir...
Tuo metu, spausdama skaudamą ranką, prie jų priėjo Korė.
– Jeigu mes negalime nugalėti savęs, – užbaigė ji, – galbūt galime įveikti vieni kitus.
Jai už nugaros pakilo Tamsioji pusė ir ėmė kaupti energiją. Tarp akmenų pasirodė ir Tamsioji Manu ir Viktoro pusės. Be žodžių suprasdami, ką reikia daryti, jaunuoliai linktelėjo. Manu ir Viktoras prieš kovą susidaužė delnais.
– Susikeiskime! – suriko vienu metu ir puolė kautis.
Korė nudaužė Tamsųjį Viktorą. Tamsioji Korė sukaupusi energiją dairėsi aplinkui, bet ant jos užšoko Manu. Spausdamas kumščius Viktoras priartėjo prie Tamsiojo Manu ir trenkė jam į veidą.
– Atsargiau, – vožė dar kartą. – Galbūt skaudės dantis.
Šis dribo ant žemės. Tamsusis Viktoras ištiesė ranką, bet Korė staigiai priartėjo ir ėmė talžyti veidą. Manu bėgo į Tamsiąją Korę, kuri smūgiavo psi, bet nė karto nepataikė. Vaikinas šoktelėjo į orą ir visu svoriu dribo ant jos. Priešininkė daugiau nebepakilo.
Po kelių akimirkų įveiktos Tamsiosios pusės sušvito raudonai ir apsisukusios ore grįžo atgal į kovotojų kūnus. Viktoras šypsodamasis žengė prie Manu.
– Aš sakiau, kad galiu tave įveikti, – pasišaipė.
Traigonas tiesiog įtūžo ir ėmė artėti prie jų.
– Jis ateina! – supanikavo Manu. – Man tikrai nepatinka, kad jis čia ateina!
Jaunuoliai išsigandę nežinojo, ko imtis toliau.
– Jūsų pergalė dar nieko nereiškia, – pareiškė demonas. – Jūs tik pratęsiate savo kančias. Mirtingųjų viešpatavimas baigėsi! Šis pasaulis priklauso man! – ir iškėlė į viršų rankas.
Iš pradžių sukilo stiprus vėjas, paskui žemėje prasivėrė duobė ir iš jos ėmė veržtis daugybė karių.
– Nešdinkimės iš čia! – suriko Viktoras ir draugai visu greičiu nuskuodė tolyn.
Starfire

2016-12-05 18:17:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-06 12:06:41

Radau Naidželo akinius, todėl labai gerai viską perskaičiau. Aiškiai prisiminiau ir Biją, ir kaip buvo nusmeigtas Henrikas.
Lindos prakalba (nuo Azaratas jau galutinai sužlugdytas...) girdėta ar tik ne trečią kartą, bet Naidželas to nežino... Todėl toje scenoje viskas gerai.
 
Tamsiųjų pusių kautynės.
Korė net aiktelėjo, kai ji ištiesė rankas sau virš galvos. > iškart pagalvojau, kad ta Tamsioji pusė pasiduoda... (o juk iškėlusi abiem rankomis sugniaužtą ginklą?). Gal verta patikslinti.
 
Geras sumanymas įveikti vieniems kitus.  O ypač jų sugrįžimas namo (Po kelių akimirkų įveiktos Tamsiosios pusės sušvito raudonai ir apsisukusios ore grįžo atgal į kovotojų kūnus). Gerosios nugalėjo, bet blogosios visgi egzistuos. Suprantama, kad sušvito raudonai jos ne iš sarmatos, bet prajuokino.

Kaip ir Manu, Viktoro replikos: Po šimts!.. Nemaniau, kad esu toks ištvermingas. (...) Atsargiau... Galbūt skaudės dantis. (...) Man tikrai nepatinka, kad jis čia ateina!

Tarp akmenų pasirodė ir Tamsioji Manu ir Viktoro pusės. > Tamsiosios?
 
Traigonas dar visai adekvatus:
– Jūsų pergalė dar nieko nereiškia, – pareiškė demonas. – Jūs tik pratęsiate savo kančias. >
taip, ne visada gėrio pergalė yra galutinė... ir prikultos blogosios pusės tupi lizduose, ir šiaip pasaulyje tas būna...