Dangaus sūnūs II-44

Santrauka:
Iš karto nuliūdinsiu arba labai labai nudžiuginsiu (nežinau kaip kam), kad tai paskutinis skyrius. Ir tuo pačiu iš anksto atsiprašau, jei truputėlį užtruksiu. Tai skyrius, kurio niekada taip ir neparašiau iki galo... Dabar teks rimčiau paplušėti, kai ką išbraukti ar prirašyti, gal dar epilogą priklijuoti ir sudėti paskutinius taškus.
O kokia bus kūrinio pabaiga – gera ar bloga – težino tik Dangaus sūnūs...
Tryliktas skyrius. Pabaiga

III dalis

Korė išsekusi be sąmonės gulėjo ant žemės.
„Atsikelk... – staiga pasigirdo Ravenos balsas galvoje. – Atsikelk...“
Merginos akių vokai ėmė virpčioti ir ji iš lėto atsipeikėjo. Apsidairiusi prisiminė esanti sugriuvusiame mieste. Priešais ją raudonavo dangaus skliautas, o Traigonas vis dar stovėjo ant salelės, į šonus ištiesęs rankas ir atlošęs galvą.
– Kodėl tu vis dar kovoji dėl išlikimo? – prakalbo Tamsioji pusė, atsitūpusi šalia Korės. – Mes abi puikiai žinome, kad Pabaiga jau atėjo.
Ji pakilo, sukaupė raudoną psi ir smogė.
Raudoname danguje ratilais besisukančius debesis perskrodė mėlynas žaibas. Manu išvydo iš griuvėsių iššokančią Tamsiąją pusę, tad sukaupęs jėgas parvertė priešininką ir jie ėmė raičiotis ant žemės.
Tuo metu tarp apgriautų pastatų suliepsnojo ugnis. Iš ten išniręs Viktoras nuskuodė kuo toliau nuo blogojo savęs. Tamsioji pusė paruošė titaninę ranką ir plieskė psi. Kai dūmai išsisklaidė, Viktoras priešo nebematė, nes šis stovėjo jam už nugaros ir klastingai šypsojosi...
Giliai alsuodama Korė sunkiai pakilo. Tamsioji pusė garsiai nusikvatojo.
– Aš juokiuosi iš tavo skausmo. Jūsų egzistavimo pabaiga tokia nuostabi.
Korė pažvelgė į vis dar stebintį kovą Traigoną.
– Tai dar ne pabaiga! – ir smogė.
Tamsioji pusė krito į griuvėsius, tad Korė puolė jos ieškoti, bet pajutusi skausmą suklupo. Priešininkė artėdama iškėlė rankas ir jose sušvito raudona psi energija.
– Išties labai įdomu, – staiga prakalbo Traigonas. – Jūs, mirtingieji, suteikiate nuostabią pramogą, nors kovojate taip, lyg jūsų gyvybės būtų nesvarbios. Galbūt dabar Azaros žiedas apsaugos jus nuo mano rūstybės, bet jūs būsite sunaikinti savo pačių demonų.
Persigandusi Korė įsmeigė akis į Traigoną ir tarytum pamiršo sėlinančią priešininkę...
Tamsioji Viktoro pusė spaudė Viktorą prie žemės ir norėjo įstumti į upę. Jo veidas jau buvo labai arti lavos.
– Paleisk mane!
Viktoras sunkiai nustūmė priešininką, šoko ant akmens ir pasiruošė pulti. Manu bėgiojo tarp griuvėsių ir slėpėsi nuo Tamsiosios pusės, bet toji buvo tokia pat greita ir vikri. Užlindusi už sugriautos sienos, ji palaukė tinkamos progos ir šoko ant priešininko.
Aplink pasklido dulkių kamuoliai. Tamsioji Korės pusė smūgiavo psi, tačiau Korė vikriai išsisukinėjo. Galiausiai vienas pliūpsnis pataikė į nugarą ir aimanuodama ji krito. Viktoras išsigandęs puolė į pagalbą ir padėjo jai atsikelti.
– Nekenčiu, kad turiu tai pasakyti, bet keturios akys svarbiausia, – valydamasis nešvarius drabužius pasipiktino Manu. – Aš daugiau nebepakelsiu smūgių!
– Mes galime, – atkirto Korė. – Privalome išlaikyti Traigoną užimtą.
– Kol tos viską matančios akys žiūri į mus, jis negali ieškoti Rubijaus, – priminė Viktoras.
– Nori lažintis? – išsišiepė blogoji Viktoro pusė.
Tuo metu Tamsioji Korė puolė prie Traigono.
– Ne! – suriko išsigandusi Korė.
Tamsioji pasilenkė prie Traigono.
– Jie ketina atitraukti Jūsų dėmesį, taigi, Rubijus gali...
– Žinau, – ramiai pertraukė ją demonas.
Manu apstulbęs ėmė atbulas trauktis atgal.
– Jis žino?
– Taip, – patvirtino Viktoras. – Jis tik žaidžia su mumis.
– Aš žinojau apie šią išgelbėjimo misiją dar tada, kai jūsų menki proteliai jos dar nebuvo sugalvoję, – pasišaipė artėdamas Traigonas. – Ir žinojau iš pat pradžių, kad jūsų planas nekelia grėsmės. Jūs suklydote, nesupratę, kokios mano galios. Ir manydami, kad pavyks išgelbėti savo draugę. Maža dalis mano dukters galbūt dar egzistuoja, bet Ravena, kurią jūs pažįstate, dingo amžiams.

Ravena iš lėto pakilo ir atsisukusi į Rubijų nedrąsiai paklausė:
– Kas... kas tu?
Vaikinas negalėjo patikėti savo akimis. Ar čia tikrai Ravena? Jei taip, kodėl ji atrodo kaip vaikas? Kas čia nutiko?
Bet supratęs, kad dabar ne laikas apie tai galvoti, jis priėjo arčiau.
– Viskas gerai, – ramino ją. – Aš čia, kad grąžinčiau tave atgal.
Mergaitė atatupsta žengė atgal ir tarsi atgijusi iš sąstingio nubėgo tolyn.
– Ravena! – riktelėjo Rubijus ir ėmė ją vytis.
Ravena pribėgo sieną ir pro išgriautą tarpelį išropojo laukan, paskui vikriai šoko per griuvėsius ir nuskuodė laiptais. Rubijus nušuoliavo iš paskos. Mergaitė nužvelgė viską aplinkui ir staiga pamatė tarpeklį. Visa laimė, kad per jį buvo nutiestas tiltelis.
Rubijus bėgo šalia laiptų ir galiausiai prisigretino prie mažosios bėglės.
– Palauk! – stengėsi šypsotis jis. – Aš neketinu tavęs nuskriausti!
Šlaitas tapo per daug status, ir Rubijus jau ne bėgo, o čiuožė žemyn, tačiau atsidūręs prie tarpeklio sustojo. Ravena nušokavo nuo paskutinių laiptų pakopų ir nubėgusi per tiltą pranyko tamsiame tunelyje.
Vaikinas taip pat smuko vidun ir netrukus atsidūrė urve. Apsidairęs pamatė Raveną, smunkančią į plyšį uoloje. Ji nebeturėjo, kur eiti, todėl atsitūpusi tyliai susirietė kamputyje. Rubijus atsargiai žengė prie plyšio, bet buvo per didelis, kad įlįstų, todėl tik ištiesė į mažylę ranką.
– Prašau, – švelniu balsu prakalbo. – Aš tik noriu...
Bet gavęs spyrį į veidą griuvo ant žemės. Ravena išplėšė iš jo rankų savo apsiaustą ir nubėgo tolyn. Rubijus pamatė ją jau šuoliuojančią per akmenis. Bet netrukus paslydusi mergaitė nusirito į griovį ir nusimetusi ant galvos užkritusį apsiaustą apsidairė nepažįstamojo.
Rubijus nusileido į apačią. Ravena ropojo tolyn, bet slėptis nebuvo kur.
– Ravena, tai aš, Rubijus, – prakalbo vaikinas. – Prisimeni?
– Aš pasiklydau, – graudžiai ištarė mergaitė.
– Žinau, – jis atsitūpė prie jos. – Bet aš tave radau. Daugiau neturėtum manęs bijoti, – ištiesė jai ranką. – Aš galiu tau padėti, bet tu turi mane prisileisti.
Ravenos akyse susikaupė ašaros ir ji padavė Rubijui ranką.

Sirakas žvelgė į bedugnę, vedančią į Požemių Karalystę. Ketino nusileisti žemyn, bet kadangi laiptų nebeliko, ėmė šokinėti akmenimis. Staiga vienas akmuo skilo ir jis iš milžiniško aukščio pilvu tėškėsi į žemę. Sunkiai pakilęs nusverdėjo tamsiu tuneliu, prie vartų į Požemių Karalystę. Nulipęs laipteliais pamatė lavos upe nutiestą tiltą, o už jo – prie vartų stovintį šarvuotą sargybinį. Bet nepabūgęs nuėjo prie jo.
– Tavo betikslė kelionė į laisvės laivą čia ir baigiasi, – prakalbo karys. – Tai, ko tu ieškai, negali būti sugrąžinta.
– Gal. Bet neatrodo taip, kad aš neturiu ką prarasti.
Karys ištiesė alebardą ir ėmė artėti. Sirakas atbulas žengė atgal, smogė į jį, bet netrukus atsidūrė ant žemės, prie pat lavos upės. Kai bandė pakilti, priešais veidą sušvito alebardos ašmenys...
Starfire

2016-12-04 18:18:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-05 11:32:18

(Aš tai plušėsiu taip pat rimtai kaip iki šiol. Bet irgi atsiprašau, jei truputėlį užtruksiu.
Vis dėlto Tryliktas skyrius. Atsargumas neprošal.)
 
Skaitant labai neaiškių ar taisytinų vietų nebuvo.
Tamsiųjų pusių iškėlimas minėtas anksčiau, tad belieka pakartoti, kad tai gera idėja.
Tą apibendrina ir Traigonas: Galbūt dabar Azaros žiedas apsaugos jus nuo mano rūstybės, bet jūs būsite sunaikinti savo pačių demonų.
 
Traigonas, kuris anksčiau kartais būdavo kvailys, čia įžvalgus ir galingas (kaip Blogis). Apibendrina gerai.
Aš žinojau apie šią išgelbėjimo misiją dar tada, kai jūsų menki proteliai jos dar nebuvo sugalvoję, – pasišaipė artėdamas Traigonas. – Ir žinojau iš pat pradžių, kad jūsų planas nekelia grėsmės. Jūs suklydote, nesupratę, kokios mano galios. Ir manydami, kad pavyks išgelbėti savo draugę. Maža dalis mano dukters galbūt dar egzistuoja, bet Ravena, kurią jūs pažįstate, dingo amžiams.
 
(kai kurie niuansai)
Manu išvydo iš griuvėsių iššokančią Tamsiąją pusę > geriau įterpti savo, kad neatrodytų kaip Korės  (ir toliau prie Viktoro).
Toje pat pastraipoje, nors suprantama, kad blogoji ir geroji pusės yra viena kitai priešininkai, (Manu) priešininką stilistiniais sumetimais galima pašalinti, pasakant, kad ta pusė palaukė tinkamos progos ir šoko ant priešininko > puolė.
 
Grąžinimas prie Ravenos-vaiko (atsimenu, kad ta mintis man anksčiau pasirodė vykusi) ir čia geras, tik be tokių Rubijaus veiksmų: Bet supratęs, kad dabar ne laikas apie tai galvoti, jis priėjo arčiau.

Rubijus nušuoliavo iš paskos. > Rubijus irgi išropojo pro tarpelį? Arba blogai įsivaizduoju kliūčių ruožą. Gal ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad Rubijus kantriai vejasi vaikelį.
Toliau Ravena irgi šuoliuoja. (Vaizdinga, kaip sklendimas, akmenyne tinka, bet gal vienam kuriam atsirastų koks sinonimas? Arba atsisakyti Rubijaus šuoliavimo.)
 
Požemiai su lavos upe asocijuojasi su pragaru.
– Gal. Bet neatrodo taip, kad aš neturiu ką prarasti. > ar būtina?