Kažkas pakūrė ugnį nuo Advento žvakės –
Pakaltinamas, ne – ne kiekvienam žinot.
Kažkas sutrukdė artimą pasmerkti,
Kažkas nušluostė ašarą kaprizo rytdienos.
Rimtis tik baltume paklodų kraitinių...
Bebaimiai jų nekrauna – dėvi, meta.
Dangus raštus vis rašo debesų zigzagais,
Tik skaito juos ne tie, kam rašo.
Ne tie ir pripėduotus žingsnius regi...
Argi supaisysi, kam skirta, kam neduota.
Paklodes sniegas keičia vis ir keičia –
Tik širdyje nuo to nėra paguodos.
Šiauriniai, tai pietiniai vėjai pina vis vainiką.
Kam Kalėdojant stalą pasipuošti,
O kam palydint  paskutinįkart kelionei...
_______________________
 Be nuodėmių gyvent tik Rojuj.