Apmaudžiausia, kad rūpestį mano galiausiai paniekinai.
      Skaudoka truputį... Bet blogiau, kai šeštadieniais lyja.
      Ir atrodo, lyg būčiau koks šuo iš tarpuvartės – niekieno.
      Bet, žinai, jis įpratęs – neloja, nors nieko nebijo.
 
      Ir, teisybę pasakius, įpratęs – nebijo net liūdesio.
      Tik miegodamas kartais sukrūpčioja: „Mažas šunytis...“
      Tačiau sapnas čia toks ir prabudęs tikrai nepaliudysiu,
      Kad ne pats išėjau, o buvau kažkieno aš išvytas.
 
      Apie šunį kalbu... Tu suprask, tai – tik mano metafora.
      Nedaili. Bet tikrai dar nesu iki tiek nusižeminęs.
      Juk sakiau, kad nemėgstu šeštadienio, ypač jo vakaro,
      Kada oras bjaurus... Per TV žiūriu klipą reklaminį.
 
      Melodramos jo intarpuos – aš dabar tik suvokiau.
      Bet ar verta gailėtis, kai gailestis lieka už kadro?.
      .........................................................................................................................
 
      Tu paniekinai rūpestį mano... Gal – nieko blogo,
      Nes vargu ar geriau, kada šunį už pavadžio veda...