Užsimerkus ilgai aš stovėjau,
Prisipynė galvoj daug minčių.
Ir nepamenu, ką Tau kalbėjau,
Ar nesuteikiau tau tik vilčių?

Tu manęs niekada neklausyki,
Pažadėt aš galiu bet ką.
Ir myliu žodžio man nesakyki,
Nes mylėt mane nėra už ką.

Aš bjauri, su charakteriu savo,
Juk žinai, netinku būt pora.
Neverta juk šventos meilės Tavo,
Nieko švento nėra pas mane.

Tu – toks jaunas, gražus, išsipustęs.
Aš – siuvėja, siuvu, kam paklius.
Tu sutrinsi mane pasimuistęs,
Ir gyvenimas mano sugrius.

Eiki vieškeliais, kloniais, arimais
Ir sutiksi vienintelę savo.
Ji sušildys, apgaubs patarimais,
Užkerės ir išsaugos ką gavo...