Ne aš praėjau — rudenėlis prabėgo.
Ne aš medžius krante nudažiau, tai jisai.
Ir man...
            ne, ne skausmas — pavydas širdį sugėlė,
Kad visur be manęs pasidarė šviesiau.
 
Jeigu aš galėčiau liepsnas taip uždegti,
Kad jos degtų diena iš dienos,
Raudonuotų klevai, lyg negęstančios žvakės,
Kupini rudeninės šviesos!
 
Einu iš paskos ir vis nesuspėju,
Susimaišė dangus su spalvota žeme.
Gerai, kad nesiaučia padūkėlis vėjas,
Neskandina dažų ir manęs lietuje.