Aš esu mąstytojas, tarp gėlo vandens, su balto lapo viršeliu. Užsimiršusiomis raidėmis skaitau gyvą raštą. Saulėtas juokas grįžta prisiminimais į širdį, į gėlo vandens taurę, paslėptą tyloj. Mirga žvaigždės už milijono laikų, kaip kelrodės atvirom šviesom. Patrauktas į nežinią, laisva tema išraižau medžių kamienus, vis keičiančius mūsų pažiūras jiems. Esu mąstytojas, stipriausią žodį širdyje paslėpęs, bet progos taip ir nesulaukęs. Mąstytojas, kuris ieško kelio tarp jų begalybės. Užmigdęs paukštį ant sniego pusnies, suradęs kompromisą mirčiai... nieko mes neturim apart gyvybės. Aš esu mąstytojas, savęs bijantis žmogus, bijantis suklysti ir baltą lapą sutepti spalva. Jis po to niekada nebus baltas.