Vėl grįžta žiema, kai dangus
Išbyra pro mano akis
Į žemę, ir liepų medus
Sustingsta languos gėlėmis.

Nutirpsta šviesa ir tamsoj
Palieka mus su savim,
Aklus ir kurčius, kad tyloj
Užčiuoptum, kodėl čia esi.

Artėja ir vėl pabaiga
Šio ciklo. Ir daužo vartus
Į žemę speiguota ranka.
Ir atrodo – kitaip nebebus.

Tik leidies į tamsą lėtai
Gilyn… iki to, ko nėra.
Atmerki akis ir matai –
Šviečiu. Aš šviečiu.
Aš – šviesa!

Stebuklas. Gali jau sugrįžt.
Sekundė – ir viskas yra
Naujai nulipdytas korys
Su duona, medum ir druska.

Stebuklas! Gali atsimerkt.
Tavęs nebemato tamsa.
Kūrimas visad vyksta „tarp”
Pradžių, kuriose – pabaiga.

2006 11 03