Vis bėgu nuo paties savęs...
Bet kurgi aš pabėgsiu?
Tarytum seka vis kažkas–
Nuo to nepasislėpsiu.

KAS TAI?

Atsakymas visai čia pat
Ir išaiškėtų jis kaipmat,
Jei taip nelėkčiau nuolatos,
Siaurais keliais be paliovos.

Tai dieviškoji paslaptis
Ramybės nebeduoda
Ir atkakliai vilioja vis
Į neatrastąjį rojų.

Vėliau jau kužda man į ausį:
„Sustok, nes greitai susilauksi
Aukščiausios dieviškos bausmės,
Tada jau nieks nepagailės!“

Aš noriu šaukti garsiai:
„To rojaus nepasieksiu
Ir iššūkio priimti narsiai
Tikrai nesugebėsiu,

Nes net nejutau visai,
Kaip pralėkė vaikystės aitvarai,
Jau brandus atėjo laikas...
Aš– vis tiek lyg vėjo vaikas!“

Tik tada man tapo aišku,
Kai pamačiau šalia savęs
Mergelę –baltą ir skaisčią –
Nebegalėjau nusigręžt...