Tokia ta nuokalnė — rateliai vis greityn,
Užkliūsi — dievaži, ištikši.
Šalia sutūpusi vaiduoklių šutvė nebyli.
Išmėsinėji šlovę ir bodiesi blykstės.
Iš kur pagiežos marios ir akivarai tulžies?
Glamonės pamirštos. Kas delnus surakino?
Šventieji renkasi naujų puodynių žiest
Iš kasdienybės prakaituoto šlyno,
Bet formos kreivos, baigėsi dažai,
Tamsoj sunku glazūrą įžiūrėti.
Be jokio gailesčio keramiką daužai.
Po to atsiguli pats kojomis į priekį,
Nakty bemiegėje ganai minčių bandas,
Nebepatogūs gultas nei pagalvė.
Lendi į urną — kas norės, atras.
Puikus servizas. Į šukes. Be salvės.