iš tamsos leidžiasi
stiklinio apuoko siluetas
atsisėda prie stalo ir pažymi
šią dieną kalendoriuje
jis vis ryškiau persišviečia
stiklinėje akyje lyg būtasis būsimajame nematomai įsispaudę
mano pirštų atspaudai bandau suvokti ar jo nėra ar manęs čia nebūna
o teks prasilenkti kasdien
per tamsą lydėti
kelią atkirsti ir visko tiek
užgyventi kad neliktų
ką slėpti užantyje
virva ugnelė iš vyzdžio snapu jis bando pramušti mano plaštaką
kiaurai paženklinti nustatyti tapatybę ir iš manęs išvaryti
savo namus
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-27 13:00:39
Sakyčiau, pamąstymui, ne banalus su potekste, eleginis kūrinys. Atsiprašau, jei klystu.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-09-27 10:51:48
Visų pirma, tai apuoko akis labai graži :D
Aišku, abstrakcija. Visur esanti skaidri visaregė. Siluetas viską persmelkiantis.
Ugnele iš vyzdžio ir snapu tamsa prašalinama, skaidrėja (atitirpinamas ar šalta ugnim apšviečiamas?) būties slėpinys.
(Visa ko judėjime viskas yra, tik nematai. Yra įspaudai, kuriuos (kai kada) atpažįsti...)
Gal per daug nusišneku, nes visuma – ne nagrinėjimui, o kažkiek apibūdinti ją galima nebent per erdvės ir laiko nuojautą. Laikas ne tas įprastas linijinis, erdvė ne toji lengvai įvardijama kaip dangaus matavimas – tai uždangiai. Persikeitimai begalybėje.
Proziškumas pateisina, bet gal visgi nerašyčiau nematomai.