Kartais saulės ugniniai gaisai
Merkia kojas į ežero vėsą,
Ir tada lyg netyčia visai
Aš regiu tavo atspindį šviesų.
 
Mano angele, netgi jaučiu
Tavo sparno lytėjimą švelnų.
Virš banguojančio lauko kviečių
Leidžias plunksna man tiesiai į delną.
 
Kai danguj ges manoji žvaigždė,
Paukščių tako link tolsiu aš tyliai.
— Mano angele, — lūpos šnabždės,—
Pasirūpinki tais, kuriuos myliu.