Į švelnų rudenėjimą panyra pirštai,
Galiukuos jų virpėjimas miglų.
O vasara išeina, ji nemiršta,
Tik tie lašai voratinkliuos. Graudu.
Juodoj dirvoj iš naujo grūdo kelias
Balta kreida pradėtas sakinys.
Toks didelis mažam delne kardelis,
Apsunkusi nuo vaisių obelis.
Šermukšnių kekėse brandumas svyra,
Saldi palaima su mažu skausmu.
O vakarėjant siela geria tylą,
Danguj pabyra žvaigždės. Kaip gražu!
Raiste jau gervės meilės nebešoka.
Langan atsitrenkia naivus drugys.
Skubioj būty prasmė lėtai sunoko,
Per tamsą žvelgia pilnaties akis...
----
Vėl kalendoriaus nukrenta lapelis,
O medžių lapai dar tik kris... Tik kris...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-09-01 05:19:56
Labai puikios įžvalgos , tik man atrodo, kad vasara numiršta, todėl lapai vis kris ir kris...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2016-09-01 01:56:00
o gaila to ,,kalendoriaus lapelio"...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-01 00:08:18
Balta kreida pradėtas sakinys.
Toks didelis mažam delne kardelis,
Taip rytoj daugeliui suvirpės širdis einant į mokyklą, o kitiems prisiminus mokyklą.
Gražus, vaizdingas ir mielas kūrinys.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-08-31 08:00:29
Skalndu ir vaizdinga. Beveik proginis. :)