Jaukus, nedidukas parkelis, iš visų pusių apsuptas gausiai lapais aplipusių medžių, kvepėjo ką tik nupjauta žole. Pjovėjai su urzgiančiomis žoliapjovėm jau buvo išsidanginę į kitą vietą, tad aplink vėl vyravo aplinka, leidusi girdėti savas mintis. Saulė jau senokai dangumi vaikštinėjo, bet žmonėms, išsiilgusiems savaitgalio ir šiuo metu greičiausiai snaudžiantiems sujauktuose po nakties pataluose,  buvo dar ankstus rytas. Nors toks įspūdis, iš dalies, klaidingas, mat tylu ir ramu čia buvo tik todėl, kad parkelis slepiasi miesto pakraštyje, bet vos už kelių šimtų metrų, pagrindinėse gatvėse, kuriomis neseniai teko eiti, jau zujo automobilių virtinės; turgus, parduotuvės ir kiti žmonių dėmesio šeštadienio rytą lepinami objektai. Apsipirkinėjimų nemėgstu: stovėjimas eilėse mane varo iš proto tol, kol galiausiai visiškai nebenoriu to, ką nusiperku. Tačiau lovoje manęs tokiu metu taip pat nerastumėt. Aišku, mielu noru ten būčiau, bet kiekvieną šeštadienį tokiu metu tenka belstis į sporto klubą. Ne, nesu dručkis, priešingai: „Pigus tu vaikis, kaulai ir oda, dar jei drabužių nereiktų, tai kad ir dešimt tokių kaip tu namie laikyt“, — lyg juokais, lyg pykdamas nuolat skalija man tėtis. Vis tik jam, kaip šeimos galvai, matyt principai neleido viešumoje rodyti sūnaus, kuriam, rodos, nuolat tenka badauti. Mama, kaip visad — nuošaly, jai tik svarbu, kad  namai tvarkingi būtų, o vaikų auklėjimas, jos nuomone, grindžiamas principu: „Skęstančiojo gelbėjimas yra paties skęstančiojo reikalas“. Gal ir gerai, kad ji taip galvoja: man ir tėvo ant sprando per akis.
Visgi tas sporto klubas nebuvo bloga idėja. Žmonės gan malonūs, paslaugūs, ypač kai reikėjo perprasti visus modernius treniruoklius, ant kurių be instrukcijų net užlipti neišeina. Kiek sunkiau buvo priprasti prie kreivų „kolegų“ žvilgsnių, mat dauguma sporto klube besilankančių žmonių turėjo bėdų su viršsvoriu, na, o štai aš, jau pirmą kartą ten pasirodęs, iškart buvau pristatytas kaip kiekvieno iš tenykštės faunos galutiniu lieknėjimo tikslu. Laikui bėgant situacija švelnėjo, priešiškumas dingo: apsipratau ir aš, ir jie. Tik tėčiui, deja, to padaryti nebuvo lemta, mat keletą mėnesių įdėmiai sekęs mano sportinę formą ir nepastebėjęs jokio rezultato, jis vis suko galvą, kur čia šuo pakastas. Mielai jam būčiau pasakęs, kad galbūt mano „kolegų“ kreivi žvilgsniai turi rimtą pagrindą, kadangi vargu ar man ten pavyks priaugti masės, bet, pagalvojus, kokia man būtų nauda, jei tai pasakyčiau tėvui? Kaip sakiau, tas klubas man patiko.
Bet dar labiau nei sporto klubas man patiko parkas, kuriame rytais, dar prieš prasidedant sporto valandžiukei, mėgdavau pasėdėti ant suoliuko, aišku, jei oras tam tikdavo. Parkelis, kaip minėjau, nedidelis, tad jame tebuvo keturi suoliukai, suręsti lygiais atstumais vienas nuo kito aplink spalvotą gėlyną aikštelės viduryje. Sėsdavau visad ant to suoliuko, kurio atlošas būdavo nusisukęs prieš Saulę, kad ši į akis nespigintų, tada geras dešimt minučių tyrinėdavau mane supantį pasaulį ir galiausiai patraukdavau savais keliais. Man visad patiko stebėti aplinką, bet paniškai bijojau pats būti stebimas, o kadangi parkelis dažniausiai buvo tuščias, čia aš jaučiausi lyg savo kambaryje.
Nupjautos žolės kvapas erzino, tačiau džiaugiausi, kad bent ūžesys nutilo. Tąkart ant suoliuko sėdėjau jau gerą pusvalandį, mat miegoti nesisekė, tai užuot tuščiai besivartęs lovoje nusprendžiau čia, parkelyje, pabūti ilgiau nei įprasta. Kurį laiką parke buvau vienas, kol kitoje gėlyno pusėje neatsisėdo keleriais metais už mane vyresnis vaikinas, atėjęs į parką tuo pačiu keliu, kaip ir aš. Pažįstamas, Smurtu vadinamas. Jis buvo vienas iš sporto klubo trenerių. Taip ir nesupratau, kodėl jį taip vadino: nei žiaurus buvo, nei reikalavo daug. Matyt kažkas ryškiai persistengė galvodamas pravardę. Tačiau tuo metu mane domino kas kita: mano žvitrios akutės jau sekė vaikino judesius. Buvo smalsu, nes pirmą kartą mačiau jį ne treniruoklių salėje. Ir, vaizdas, tiesa, buvo atgrasus. Numetęs užpakalį ant suoliuko, Smurtas tuoj pat užmetė ten ir kojas, o tada išsitraukęs iš kuprinės dviejų litrų kolos butelį, ėmė iš jo gurkšnoti tamsų skystį. Rodės, nepastebėjo manęs, dėl ko labai džiaugiausi, mat jo kompanija susižavėjimo man nekėlė.
Netrukus vienoje parko pusėje pasirodė pražilęs senukas. Žirgliojo takeliu lėtai, bet užtikrintai, tad sunku buvo pasakyti, ar lazda kairioje jo rankoje padėjo, ar maišė. Po kelių akimirkų kitoje parkelio pusėje tarp medžių pasirodė merginos siluetas. Ėjo ji greitai, tad jau po kelių sekundžių aiškiai  ją matydamas supratau, kad nepažįstu. Mergaitė buvo trejais, gal ketveriais metais vyresnė už aš, daili, plaukus susirišusi į dvi kaseles, kas visad man primindavo pradinių klasių laikus, kai visos bendraklasės taip plaukus pindavosi. Mergina, pastebėjusi mane su Smurtu, nedvejodama pasirinko gėlyną apeiti pro manąją pusę. „Nesistebiu“, — dingtelėjo galvoje akims vėl užkliuvus už kolą tebegurkšnojančio vaikino, nors tiksliau, matyt, jį apibūdintų „vyro“ sąvoka. Tačiau tuomet dėmesį labiau kaustė artėjantis merginos ir senuko susidūrimas, kuris įvyko vos merginai praėjus pro mane. Atrodė, kad jie paprasčiausiai praeis vienas pro kitą, tačiau senukas netikėtai kilstelėjo lazdelę priešais merginos veidą ir ją sustabdęs kažko paklausė. Mergina, kaip ir aš, nesupratusi ar neišgirdusi klausimo, paprašė, kad senukas pakartotų. Sekundei sumišęs seniokas vis tik padarė, ko prašomas, ir dabar aš jau supratau, ko jis klausia, tiksliau, kaip klausia: kalbėjo rusiškai, o šios kalbos aš nemokėjau visiškai, kaip ir ta mergina, mat tai nesunkiai buvo galima perskaityti iš jos staiga išbalusio veido. Tą akimirką pastebėjau, kad ši scena patraukė ir Smurto dėmesį, mat savo kolą tam kartui jis buvo palikęs ramybėj ir įtariai stebėjo senuką su merginą. Ši tuo metu kaip tik bandė aiškinti senukui, kad nemoka ir nesupranta rusų kalbos, o senis, savo ruožtu, kažką burbėjo savąją kalba. Man pagailo tos mergaičiukės: daugelis jos situacijoje paprasčiausiai būtų nusispjovęs ir nuėjęs sau, o ji, vargšelė, nesuprasdama svetimos kalbos, vis tiek bandė išsiaiškinti, ko senukui reikia. Įsivaizdavau, kaip jos akys blizga noru padėti, nes nors jų ir nemačiau, tai sakė jos gestai ir balso tonas, kuris priminė paslaugios ir pavyzdingos ligoninės seselės balsą. Deja, senis greičiausiai buvo jau gerokai nuo proto pabėgęs, mat atrodė, kad jam mergaitės pastangos — nė motais. Negana to, toliau kalbėdamas nesuprantamomis frazėmis senis kėlė balso toną, lyg imtų grasinti ar siektų įbauginti. Mergaičiukė ėmė prarast savitvardą, jos balsas įgavo ašarų atspalvį ir ši situacija, trunkanti vos minutę ar dvi, tapo jai lyg virvė po kaklu.
Parke plaukiojančią beprotybės šmėklą dar labiau sustiprino Smurtas, parkritęs keliais ant žemės ir daužydamas ją kumščiais. Jis juokėsi taip, jog atrodė, kad nuo to juoko jam tuoj akys patvins ašaromis ir krūtinėje ims trūkti oro. Juokas, parko tyloje ir Saulės šviesoje, tapęs dar  baugesnis, prikaustė ir senio, ir mergaitės, ir mano žvilgsnius, nesėkmingai bandančius perprasti tai, ką mato. Galiausiai Smurtas nustojo juoktis ir pakilęs ant kojų, nors dar kiek kūkčiodamas, gurkštelėjo kolos, kurios butelyje buvo likę mažiau net ketvirtis. Tą akimirką galvojau, kas baisiau: laikas, kada Smurtas juokėsi, ar akimirkos, kai vėl aplink įsivyravo tyla. Nespėjus nuspręsti, mano treneris patraukė senuko ir mergaitės link. Rankose nešėsi kolos butelį, kurį priėjęs pasiūlė merginai. Vyro akys vis dar buvo drėgnos nuo juoko ašarų, veide švietė šypsena.
— Še, imk,— žiūrėdamas merginai į akis ir vis dar išsiviepęs ištarė.
Mergina, esant kitokioms aplinkybėmis, esu tikras, būtų tikrai atsisakiusi, bet dabar jai vis dar drebėjo rankos ir virpėjo lūpos. Ji nedvejodama paėmė tai, kas jai siūloma ir godžiai nurijo tris gerus gurkšnius. Tai privertė dar plačiau nusišypsoti Smurtą, nuo kurio aš tada norėjau bėgti kiek kojos neša. Gaila, bet tuo metu jos nenešė iš vis. Senukas, tuo metu jau stovėjęs kiek atokiau nuo mergaitės, ėmė slinkti artimiausio suoliuko link.  Nei Smurtas, nei mergaitė į tai nekreipė dėmesio, o aš, nors dar visai neseniai pykau ant to dieduko, ėmiau jo gailėtis: jis čia suprato mažiausiai.  
— Alus! — netikėtai riktelėjo mergina spjaudama viską, ką turėjo burnoje tiesiai Smurtui į veidą. Šio šypsena akimirksniu dingo, o savimi pasitikinčio žmogaus išraišką pakeitė pažeminto vyro fizionomija. Alus, merginai nors ir nepatikęs, rodos, gražino jai šiokią tokią nuovoką, tad matydama po truputį nirštantį Smurto žvilgsnį, ji apsisuko ir ėmė bėgti kiek įkabindama, o Smurtas — paskui ją, tačiau netrukus suprato, kad „kolos“ paveiktas jis toli tikrai nenubėgs, tad vytis beprasmiška. Akimis lydėdamas dideliu greičiu bėgančią mergaitę, jis palaukė, kol ji dingo tarp medžių, o tada apsisuko, ir ėmė eiti ant žemės numesto butelio link. Sėdėjau negalėdamas pajudėti, tik akys pajėgė sekti tai,  kas vyko. Priėjęs butelį Smurtas jį pakėlė ir pamatęs, kad jis tuščias, garsiai rusiškai nusikeikė. Šį žodį supratau net aš, senelis, be abejo, taip pat, nes krūptelėjo. Tai nepraslydo ir pro Smurto akis. Dar akimirka ir tuščias kolos butelis atsitrenkė tiesiai seniui į pakaušį. Vėl keiksmažodis, bet seniui tai jau buvo nė motais, jis vėl kažką vapėjo po nosimi ramiai linguodamas pirmyn atgal, net neatsisukdamas į skriaudiką. Šiam pastarasis jau irgi neberūpėjo, jis, jau kiek nurimęs, maigė savo telefonu mygtukus. Po poros minučių įsidėjo telefoną į kišenę ir patraukė savojo suoliuko link, kur buvo palikęs kuprinę. Išeidamas iš „suoliukų aikštelės“ jis pirmą kartą pažvelgė į mane. Stengiausi išvengti jo žvilgsnio, bet nejučia supratau, kad pats žiūriu tiesiai į jo akis.
— Nevėluok į treniruotę, — įsakmiu balsu ištarė, tada dar nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir kiek sverdėdamas nuėjo sporto klubo link. Parke likau tik su senuku, kuris vis dar žvelgė kažkur tolyn ir tebeburbėjo po nosimi. „Kaži ar jis bent jaučia nupjautos žolės kvapą?“ — šovė į galvą mintis, nors netrukus supratau, kad atsakymas manęs nedomina. Vargšas senis...
Išsitraukiau mobilųjį telefoną ir surinkau tėčio numerį. Atsiliepė greit:
— Klausau.
— Ką veiki? — nesumečiau ką daugiau paklausti. Tereikėjo artimo balso.
— Ką čia išsidirbinėji, veikti neturi ką? Ką veikiu, ką veikiu? Laikraščius skaitau. Eik treniruokis, kad degtuku nebūtum. Ir po treniruotės niekur nesivalkiok, iš kart namo eik, nes mama liepė tau namus sutvarkyti, — padėjau ragelį.
„Še tai tau, o ko gi tu tikėjaisi? Supratimo?..“, — mąsčiau vis dar neatitraukdamas nuo ausies telefono ragelio.