****

Išakijęs  dangus ir saulėlydis varva per skruostus,
Kaži kur pakeliui liko mūsų šviesos pilnos gatvės,
Rodos, imtum ir bėgtum, gyvenimą žingsniais išskrostum
Nuo pradžios ligi galo, kad troškulio nebeužtektų,

Sielų potvyniai kauktų ir virstų į žvaigždę visatos,
Pakaruoklis mėnulis glaustytųs į alkaną dangų,
Kol žvynais apsitrauktų vanduo.  Lyg prieš tūkstantį metų
Žemė sukas ir sukas, kol tylim, kol jausmo užtenka,

Kol  sprangus sopulys mūsų kūnuose degina žymę
Ir saulėlydis varva per skruostus, mes glostome vėją,
Pakaruoklis mėnulis vis spokso akim rudeninėm
į tirštėjančią naktį, kurioj mes abu vienišėjam.
Juozapava

2016-08-05 19:16:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2016-08-06 23:57:05

Super. O kodėl eilėraštis proza? Čia turbūt netyčia nusispaudė, bet niekas ir nepataisė. Nes niekam tai neberūpi. :( Deja...

Vartotojas (-a): lašasdangaus

Sukurta: 2016-08-06 23:32:40

Išjaustas ir brandus kūrinys. Ačiū.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-08-06 20:08:06

pritariu visoms komentavusioms, ką bepridurti...kabina jūsų eilės sielą. oi kaip kabina...dėkui

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2016-08-06 13:40:25

Sodrios Jūsų metaforos iki gelmių užkabina. Gera skaityti tokius kūrinius.

Vartotojas (-a): giedrytė

Sukurta: 2016-08-05 21:36:27

Stiprūs jūsų posmai, patiko.

Moderatorius (-ė): Saulėlydis

Sukurta: 2016-08-05 20:11:21

Nuostabiai rašote. Gera skaityti ir jausti.