jungtuvės grøntgress'e (4)

Vasario pradžia, ketvirtadienis, gražus šiltas pavakarys, pučia silpnas vėjas. Laikrodis muša pusę keturių, keturias... Ant žiogrių miestelių pakraščiuose nuo vidudienio džiūsta vėjyje skalbiniai. Kiekvieno namo valgomajame židinio ugnis nušviečia daugybę lakuotų žaisliukų. 
Kas nenori būti laimingas, gali užlipti ant aukšto ir iki pat vakaro jis girdės švilpesį ir kauksmą, primenantį laivadūžį; jis išeis laukan, į kelią — ir vėjas suduos jam kaklaskarės galais per burną, lyg staiga karštai pabučiuos, ir iš akių jam ištrykš ašaros. Bet kam brangi laimė, to prie pat išmalto kelio laukia Grøntgress'as ir jų namai, į kuriuos įėjo mano draugas Asmis su Romanu, kuris vidudienį tapo jo vyru.
Sužadėtuvės truko penkis mėnesius. Jos praėjo ramiai, taip ramiai, kiek audringas buvo pirmasis įsimylėjusių susitikimas. Asmis labai dažnai atvažiuodavo į Grøntgress'ą, čia dviračiu, čia traukiniu. Kelis kartus per savaitę, tapydamas ar skaitydamas prie didelio lango į slėnį ir į eglyną, Romanas staiga išvysdavo skubiai praeinant anapus užuolaidos aukštą siluetą, nes Asmis visad ateidavo aplinkiniu keliu — alėja, kuri kadaise jį šičia atvedė pirmąjį kartą. Tai vienintelė nebyli užuomina apie praeitį. Atrodė, kad laimė užmigdė jo paslaptį.
Per tuos penkis ramius mėnesius atsitiko keletas nežymių įvykių. Mane paskyrė felčeriu į Urgo kaimą. Urgo net ne kaimas. Šen bei ten po laukus išmėtytos fermos ir vienišas ant kalvos šalia kelio stovi medpunktas. Aš gyvenau kaip atsiskyrėlis. Jeigu eisi tiesiai per laukus, per tris ketvirčius valandos pasieksi Grøntgress'ą.
Ponia Utenfor dabar gyvena Slott‘e  pas dėdę Regn‘ą. Netrukus jis pats visa paims į savo rankas, o ponia Utenfor pasiduos jo geiduliams. Ji dažno aplanko mane, o po ano karto, kai jai atsivėriau, jos noras palaikyti su manimi ryšį tik sustiprėjo. Asmis, Romano prašomas, dabar labai jiems malonus, net prieštarauja jų atvykimui. Štai kodėl mudu su Parkeriu apie ketvirtą valandą, kai kviesti į vestuves svečiai jau išvažinėjo, vis dar bastomės po sodybos apylinkes.
Jungtuvės, kuo kuklesnės, įvyko vidudienį senoje dvaro koplyčioje, kuri stovi tarp eglių artimos kalvos šlaite. Trumpai papusryčiavę, Asmio motina, dėdė Regna‘s su ponia Utenfor ir kiti svečiai susėdo į vežimus ir išvažiavo; Belikome tik mudu su Parkeriu...
Mudu klaidžiojome už Grøntgress'o namų miško pakraščiu, aplinkui didžiulį dirvonuojantį lauką, kur anksčiau stovėjo šiandieną jau nugriautas Dvaras. Patys nežinodami kodėl ir nenorėdami to prisipažinti, mes smarkiai nerimaujame. Bergždžiai mėginame išblaškyti liūdnas mintis ir užgniaužti savo baimę, rodydami kits kitam čia kiškio guolį, čia mažutes triušių sukastas smėlio krūveles, čia spąstus, čia brakonieriaus pėdsaką... Bet visą laiką mes grįžtame į pamiškę, iš kur matyti nebylus ir uždaras namas...
Po dideliu langu į eglynėlį yra medinis balkonas, apaugęs vėjo guldomomis aukštomis piktžolėmis. Lango stikluose blykčioja lyg ir ugnies atšvaitai. Retkarčiais praeina šešėlis. O aplinkui, laukuose, daržuose, vienišoje fermoje, kuri išliko iš senųjų pastatų — tylu ir tuščia...
Kartais drėgnas vėjas, vos vos nepratrūkstąs lietumi, drėkina mums veidus ir atneša vos girdimus fortepijono garsus. Ten, uždaruose namuose, kažkas skambina. Aš sustoju valandėlę pasiklausyti tyloje. Girdžiu lyg tolimą virpantį balsą, nedrįstantį dainoje išlieti savo džiaugsmo... Girdžiu lyg juoką mergaitės, kuri surinko savo kambaryje visus žaislus ir išdėliojo juos prieš savo draugužį... Galvoju ir apie baikštų džiaugsmą moters, kuri užsivilko gražią suknelę ir ateina jos parodyti, dar nežinodama, ar ji patiks... Melodija, kurios anksčiau negirdėjau, skamba tarpais lyg ir malda, sakytum, kas atsiklaupė prieš laimę ir meldžia ją nebūti tokia žiauria... Aš galvoju: „Pagaliau jie laimingi. Asmis ten, šalia jo..." Tik tai man ir reikia žinoti, tik tuo turiu būti tikras ir tada aš, šaunus vaikinas, visiškai būsiu patenkintas.
Stoviu nugrimzdęs į savo mintis, drėgnas lygumos vėjas teškia man į veidą dulksną lyg jūros purslus, ir jaučiu, kaip kažkas paliečia man petį:
— Įsiklausyk! — tyliai sako Parkeris.
Žiūriu į jį. Jis rodo man, kad nejudėčiau, ir taip pat klauso, palenkęs galvą ir suraukęs antakius...
asmenybė

2016-07-31 19:28:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Svoloč

Sukurta: 2016-10-20 00:57:00

Netapo aišku, kaip Asmis, kurį reikia manyti, mylėjo lyrinis herojus, suėjo su Romanu, iš kur tas atsirado.
Šiaip autorius valdo plunksną ir proza liejasi laisvai. Jeigu dar užpildyti spragas.

Vartotojas (-a): Godis

Sukurta: 2016-09-16 15:04:21

Jeigu pederastizmo propaganda tampa tokia visaapimanti ir veiksminga (gal), tai tokių ateities kūrinėlių turinys gerokai nuskurs: neliks normalių vyro - moters porų, žaidžiančios mergaitės... Lietuvos. 

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-07-31 22:44:43

Gana lyriška, vietomis itin tapybiška. Net daugtaškių gausa čia atrodo prasminga, nors šiaip sakyčiau, kad dažnai jie lengviausia išeitis.
Gražiai parašyta. Pakartočiau praeitos dalies komentarą.