kelionė į grøntgress'ą (3)

Pasukęs vieškeliu, dviratį palikau prie vaismedžio ir netrukus atėjau į pamiškę — pirmą kartą gyvenime vienui vienas laukuos, it kareivis, atsilikęs nuo dalinio.
Ir štai aš jau miške, įsivaizduoju, kad kažkur čia pat ta paslaptingoji laimė, kurią vieną dieną sutiko Asmis. Turiu visą priešpietę ir galiu išžvalgyti pamiškę, vėsiausią ir nuošaliausią mūsų apylinkėje vietą. Vietovė primena senupę. Aš einu po žemai nusvirusiomis medžių šakomis, nežinau, kaip tie medžiai vadinasi, bet tai, turbūt, alksniai. Peršokau tvorą takelio gale ir dabar atsidūriau žole apžėlusiame plačiame kelyje, vingiuojančiame po tankia lapija. Vietomis mindau dilgėles,  trypiu aukštus valerijonus...
Kartais paeinu kelis žingsnius smulkiu smėliu. Tyloje girdžiu paukštį; tariu, kad tai lakštingala, bet, aišku, klystu, nes lakštingalos suokia tik vakarais,— paukštį, kuris atkakliai kartoja tą pačią melodiją, ir ji skamba man kaip ryto balsas, kaip šnabždesys prieblandoje, kaip viliojantis kvietimas keliauti alksnynu. Aš nematau paukščio, bet man atrodo, kad jis lydi mane, purpsėdamas iš medžio į medį.
Štai ir aš pirmą kartą gyvenime įžengiau į nuotykių kelią. Ieškau ne kriauklių ant upės kranto, ne laukinių orchidėjų ir net ne ano seno šulinio lauke, gilaus, išdžiūvusio, uždengto grotuotu dangčiu, taip vešliai apžėlusio piktžolėmis, kad kiekvieną kartą būdavo gyvas vargas jį surasti... Dabar ieškau kažko paslaptingesnio. Ieškau kelio, apie kurį rašoma knygose, seno, pilno kliūčių kelio, kurio negalėjo rasti nuovargio nukamuotas princas. Rasti jį galima tik rytą, tokį štai laisvą nuo visokių darbų rytą, kada jau seniai nebežinai, kuri valanda, vienuolikta ar dvylikta... Ir staiga, neryžtingai rankomis praskėtęs palei veidą šakas medžių lajoje, pastebi prieš save ilgą tamsią alėją, kuri tolumoj užsibaigia mažučiuku šviesos skritulėliu. Kupinas vilties, apsvaigęs, išeinu į kažkokią miško aikštelę; apsidairęs, staiga suprantu, kad čia paprasčiausia pieva. Pasirodo, nė pats nepastebėjau, kaip perėjau visą bendruomenės mišką. O aš visad galvojau, kad jis be galo ir be krašto. Štai dešinėje, tarp malkų rietuvių, sargo namelis, lyg avilys pavėsyje. Ant palangės džiūsta dvi poros kojinių...

Aš niekad nebuvau ilgai važiavęs dviračiu. Ši kelionė buvo pirmoji. Tačiau, nors ir sopėdavo kelis, jau seniai, slapčiomis nuo tėvų, Asmis mane išmokė važinėti dviračiu. Dviratis — nepaprastai malonus daiktas kiekvienam žmogui. Juo labiau man, vargšui vaikinui, kuris dar taip neseniai vos vilkdavo koją ir apsipildavo prakaitu, paėjęs kokius keturis kilometrus! Leidiesi žemyn nuokalnėmis ir įneri į paunksmingus klonius, leki kaip sparnais ir pamatai tolimus kelio vingius, kurie, tau artėjant, keičiasi ir lyg pražysta, akies mirksniu prašvilpi kaimo gatvele ir suimi jį visą į save... Iki tol aš tik sapnuodavau tokią žavingą, tokią lengvą kelionę.
Net įkalnės man buvo kupinos žavesio. Kadangi kelias bėgo gimtosiomis Asmio vietovėmis — ir tai mane svaigino...

Prieš įvažiuojant į miestelį,— kadaise man pasakojo jis apie šitas apylinkes, — matyti didelis vėjo sukamas ratas su mentėmis... Jis nežinojo, kam reikalingas tas ratas, o gal norėdamas sužadinti mano smalsumą, dėjosi nežinąs.
Tik į vakarą, leidžiantis rugpjūčio pabaigos saulei, pagaliau neaprėpiamoje lygumoje užmačiau didelį vėjo sukamą ratą, matyt, siurblį, – pumpuojantį vandenį gretimam stambiam ūkiui. Už pievos, apsodintos jovarais, jau matėsi pirmieji priemiesčio trobesiai. Kelias staiga darė vingį, aplenkdamas upokšnį, ir prieš mane atsiskleidė nauji ir nauji vaizdai... Pervažiavęs tiltą, pagaliau pamačiau pagrindinę miestuko gatvę.
Stovėjau, uždėjęs rankas ant dviračio vairo, ir stebėjau vietovę, kurion atgabenau tokią svarbią žinią. Ganėsi karvės, sulindusios į paupio meldynus; buvo girdėti jų skambalai. Išilgai griovio palei gatvę už medinių tiltukų išsirikiavo namai, nelyginant laivai, kurie, nuleidę bures, vakaro tyloje sustojo prie kranto. Buvo valanda, kai kiekvienoje virtuvėje kuriama ugnis.
Ir staiga kažkoks keistas jausmas atėmė man visą drąsą: gailėjausi atvažiavęs, lyg išsigandau, kad mano atvykimas sudrums tą nepaprastą ramybę. Nenorėdamas pasiduoti nelauktai silpnybei, atsiminiau, kad čia, Grøntgress'e, mažutėje aikštėje, gyvena ponia Utenfor.
 Visi jos vaikai išmirė. Aš gerai pažinojau jauniausiąją Gerdą, turėjusią būti mokytoja. Jos vyras Utenfor, senas teismo raštininkas. Ir ponia Utenfor paliko viena savo keistame namuke, kur kilimai buvo pasiūti iš spalvotų medžiagos atkarpų, stalai uždengti iš popieriaus iškarpytais gaidžiais, vištomis ir katėmis, o sienos apkabinėtos senais diplomais, mirusių giminaičių  fotografijomis ir medalionais su plaukų sruogomis...
Tiek sielvartavusi ir gedėjusi, kaip buvo, taip ir liko ji linksmiausia ir keisčiausia senutė pasaulyje. Kai susiradau mažąją aikštę su jos namu, priėjau prie pravirų durų ir garsiai pašaukiau ją, kažkur gale trijų kambarių, einančių vienas paskui kitą, išgirdau spygtelėjimą:
— Tai bent! Dieve tu mano!
Ji išvertė kavą į ugnį — kaip ji galėjo virti kavą šiuo metu? — ir atbėgo pas mane... Ji laikėsi labai tiesiai, net kiek pasidavusi atgal; ant pakaušio jai kūpsojo keistas daiktas — lyg kykas, lyg skrybėlaitė, lyg gobtuvas,— todėl didžiulė gumbuota jos kakta liko atvira ir senelė atrodė panaši į mongolę ar hotentotę; ji kikeno, prašiepdama smulkių dantų liekanas.
Ji neapsukriai, skubiai sugriebė mano ranką, kurią laikiau už nugaros, ir visai be reikalo paslapčiomis, kadangi mes buvome vieni du, įspraudė man į delną pinigėlį; į jį nedrįsau pažiūrėti... Paskui, matydamas, kad ruošiuosi atsisakyti dovanos ir padėkoti jai, ji kumštelėjo man į pašonę ir sušuko:
— Pasilik! Žinau, ką darau!
Visą gyvenimą ji buvo neturtinga, visuomet prasiskolinusi ir visuomet išlaidi.
— Aš visad buvau kvaila ir nelaiminga,— pasakė ji be jokio kartėlio spigiu balsiuku.
Įsitikinusi, kad ir man reikia pinigų, kaip jai, geroji moteriškė, neleidusi man nė išsižioti, įbruko man į delną menkas savo dienos santaupas. Ir vėliau ji visad mane taip sutikdavo.
Pietūs buvo tokie pat keisti, kaip ir mano sutikimas, — liūdni ir juokingi. Čia išeidavo, nešina degančia žvake, palikdama mane tamsoj, čia statė ją ant mažo staliuko tarp šukėtų ar įskilusių dubenių ir vazų.
— Va šitos vazos auseles septyniasdešimtaisiais vyras nukūlė,— sako ji,— nes negalėjo su savim pasiimti.
Tik dabar, matydamas tą didelę tragiškos istorijos vazą, atsiminiau, kad kažkada mes jau pietavome ir nakvojome šiame namuke. Tėvas vežė mane pas gydytoją kelio gydyti. Reikėjo įsėsti į greitąjį traukinį, išeinantį auštant... Atsiminiau liūdnus anuometinius pietus, atsiminiau istorijas, kurias pasakojo ponia Utenfor, įrėmusi alkūnes į stalą šalia raudono vyno butelio.
asmenybė

2016-07-28 16:18:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Svoloč

Sukurta: 2016-10-20 00:45:51

Puikiai parašyta.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-07-28 21:38:04

Ne šiaip istorija, peizažai, pamąstymai.
Ir vaizdų spalvos, ir jausmas, ir liekantis šleifas… Sakinys veja sakinį, kalba liejasi gražia melodija, jaučiamas ritmas, – puikiai parašyta.
Skaičiau ir aną dalį. Įdomi ir ji, tik ten yra ką šiek tiek taisyti, čia nebent kelis įvardžius nuimčiau, bet nebūtinai. Tikrai gebate rašyti.

Vartotojas (-a): Raktažolė51

Sukurta: 2016-07-28 20:52:52

gražus pasakojimas

Moderatorius (-ė): Nikajis

Sukurta: 2016-07-28 17:58:38

Kuriam čia krašte toji Utenfor gyvena? Savo ūkio jau, matyt, laikyti nebegali, tai gryčią iškabino gyvulių iškarpomis? :)