Postmodernizmas

nubėgusios postmodernizmo ašaros
kalbančios į mus
iššaukia man kosulį
konsteliacija dalina gyvenimą
sudaužyto veidrodžio šukėse
be vilties sudėti į vietas
be vilties išgirsti grožį
savyje
regiu apsikabinimą tuštumoje
ir tyloje po duženom
regiu savo ekstazę ir mirtį
erosą tanatą
imanentiškai
prisirpęs viduje
neturiu nei vietos nei gimtos datos
paklydusio žmogaus galia
projektuoju mitologines figūras
tęsiu paskaitą
ir eime toliau
postmoderniosios krizės horizonte
sutinku teatrališkąjį logos
sapno koduotam laiške
nebeatskirsi savo kūrinio
 
analitinio sakinio teatre
mažosios istorijos graudina
bet
teorijos paskolins kaukę
drama pasieks tave
sukeldama  konfliktą
valdys troškimas ir aistra
atrasi dionisiškąją būtį.
asmenybė

2016-07-25 15:46:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2016-07-25 20:07:03

Supratau viską. Gal tai reiškia, kad modernas ir post- nėra taip jau didelis baubas.
Čia juokais. O kūrinys visai neblogas. Postmodernizmo dvasios yra, žodžių parinkta mandrų, gvildenami būdingi klausimai (tiksliau gal būtų pasakyti, kad vienas dramos ir savivokos klausimas).
Kaip poezijai, man rodos, per daug teiginių, bet jei tai paskaita į dausas ar į amžių gelmes, tada forma pateisinama.
Jausmiškumo (be vilties) apraiškas norisi neutralizuoti, betgi ir to iš ieškančio (imanentiškai
prisirpusio) neatimsi.