Kai bus ruduo, tada tikrai ilgėsiuos
Išeinančio pavasario dienų,
Kada ieškodamas gaivaus pavėsio,
Ėjau nusėtu žiedlapiais taku.
 
Ištirps sode alyvų rausvas sniegas,
Bet tuščia jo, kai jazmino šaka,
Šimtus žiedų pažadinus iš miego,
Jau supas išdidi, tokia balta.
 
Norėtųs ir pačiam juose ištirpti,
Prabilti ąžuolo ar klevo ošimu,
Pavirst paukščiu, aukštai pakilti,
Vėliau nuskęst šlamėjime beržų.
 
Tai tik svajonės, šiandiena gražesnė,
Džiaugiuosi ja, laimingas gyvenu.
Birželis beldžiasi, gal dar šiltesnis,
Apglėbsim žemę žydinčią abu.