Ji pažvelgė į mojuojantį už lango beržą:
– Angele mano... – beržų viršūnės jai primindavo angelų sparnus.
Pamatė nuraudusį dangų:
 – Ko akys raudonos?
Visa su ja kalbėjo ir ji kalbėjosi su visata. 
Ji jautė, ji buvo dalis, būtis buvo jos blakstienos. O šios, deja, paskutiniu metu byrėjo.
Ji sirgo vėžiu.