Vyno taurė trapi
Mano rankose dūžta,
Rėžia šukės giliai,
Kūnas skausmui paklūsta.
Ir rubino lašai
Tyliai laša nuo pirštų.
Šąla meilės delnai
Tau, gyvenime, mirštu.
Gal po amžių kelių
Paukščiams soduos pragydus
Virsiu aš upeliu,
Vėl sugrįšiu pagirdyt.
Ar pažinsi mane? –
Saulė debesis šildys.
Baltos ievos šlamės
Kaip akių tavo ilgis.
Tu pamerki rankas
Į tekėjimą mano,
Kūnas vėl suvirpės...
Reiškia, meilė gyvena.
(2016 02 04)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-04-22 01:31:09
Reiškia, kad gyveno, jei taip rašot...
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2016-04-21 19:23:23
Toks išskaudėtas, bet labai viltingas...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2016-04-21 18:06:37
Viltingi žodžiai.Lai jie pildosi
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-04-21 11:53:40
gražiai čia gyvena meilė...puikios eilės
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-04-21 09:57:36
Prasmingas virsmas. Kas žino, gal iš tikrųjų taip ir būna?
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-04-21 08:12:48
Gražus sugrįžimas čia, gražus būtų ir ateityje, jei būtų, o svarbiausia - kad atpažintų. Sako, kad gyvi esame tol, kol mus kas nors atsimena, Jūsų virsmas patiko.