Anei vienas už kitą nėra pranašesnis,
Nebent gyvas už mirusį,
Kol visų galimybių savų neišdrabstė,
Gal išras sklandytuvą, ne dviratį.
Tik lenktynės bei rungtys tarp gyvųjų be finišo —
Ko gi stumdo viens kitą valdovai?
Ko nerimsta tranai, jei nektaro jiems prinešta, 
Jei skanduoja vardus milijonai?
Ir ant kvailio galvos puikiai tviska karūna,
Betgi sostas išryškina trūkumus.
Nusibodo taika, sūnūs tampa kariūnais.
Ne valdovai juos supo.
Eikit laistyti savojo kraujo, karūnuotieji mėmės,
Nesislėpkit už nugarų.
Šiltą kraują it vandenį sugeria smėlis,
Mūšių dulkės dykynėje nugula,
O tada jau gyvieji pavydi numirusiems,
Kai svajonės — į šipulius.
Dvasios elgeta mūšiais laimėtais pasigiria.
Jis — ne Dievas. Aukų juk neprikelia.