Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
           ir kaip nerimsta, skuba jūron išsiliet...
Tas jos tekėjimas, kaip meilė – nenuspėjamas –
           ji moko ir mane – mylėt.

 Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
           ir kaip vaga ji kantriai veržiasi tekėt...
Tekėjimas jos gyvas, kaip tikėjimas –
           ji moko ir mane – tikėt.

Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
           ir kaip nuolankiai gali dangų atspindėt...
Tam jos tekėjime – dangum pasitikėjimas –
           ji moko ir mane – pasitikėt.

Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
           ir kaip žaismingai moka saulėj suspindėt...
Džiaugsmingu saulės tako šokinėjimu
           ji moko džiaugtis ir – nebeliūdėt.

Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
           ir kaip nurimus gali niekur neskubėt...
Tas jos tekėjimas – dangaus ramybės kupinas –
           ir aš norėčiau taip, kaip ji – tekėt.