Skaudu žiūrėt, kaip žydi rudenį gėlė.
Ar nujaučia, atėjus šalnų metą?
Jau parudavo negražiai žolė,
Ir medžiai žalią rūbą meta.

O ji, liaunutė, pasikėlus žiedą,
Laimingai šypseną uždegus,
Džiaugsmingai  žvalgosi ir  gieda:
– Gyvenk  gražiai, kol Dievas leidžia.  

Ir norisi prie jos sustojus būti,
Kalbėti jai ir kas aplinkui ją:  
– Kokia graži akimirka trumputė
Su rudenio krūtinę puošiančia gėle.

Ir nors jos žiedą jau nukando šalnos,
Bet neužgesta atmintyj džiaugsmingos  sapalvos.