***

Vilnijantis laikas neskalauja krantų
Bedugnis krioklys neišnyra prieš srovę
Jis raizgys kūnus gymius būties
Jų kamienai vėtroj plaikstysis
Pailsėti skrajūnams ant medžio plaukų
Nebeleis atkeliaujantis keiksmas
Godomis išsiverš ant kantrybės vejos
O anglių rūkas merdės iš aukščio
Verks akmuo ir javai dulkėtu lietum
Išgaruos sūkuriais molio karštis
Ir numirę garsai užgims audroje
Iš dangaus tekės rėčio upės
Dūmais pakvipęs botagas atskris
Auką nuskins dievo pyktis
Griaustinio akys aidu nutols
Gaivumu gyvybes užtvindys
Nes verkė ne vėjas ne tavo tiesa
Nuodėmė iš žemės išėjus.
Pari

2016-03-22 08:57:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-03-22 20:56:32

Įdomus, vaizdingas su gražiomis metaforomis kūrinys, duodantis peno pamąstymui.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-03-22 15:29:58

Viskas pabaigoje paaiškinta (nes verkė...)
Nebaigus konkrečiai, atrodytų kaip raizgalynė, įtampos kupinas chaosas, kuris prasiveržia ir ištvinsta. Gal taip vaizdą būtų galima ir palikti, jeigu jis be pavadinimo, – palikti interpretacijoms.
Yra dirbtinumo įspūdis, bet vaizdžiau išreikšti pabandyta neblogai.