.        PRELIUDAS IR PORINGĖ  (RAPSODIJA)
.
                                    * * *
                                                      ...  Ar jiems besuprantama bus?
                                                                                    (Maironis)
 
Ak, tie minėjimai tautos darbų.
Mini judėję juos, mini ir sprukę,
Gudrūs praláukėliai susisukę...
 
Va, kai kažkas jau kažką padarys,
Ir tarakonas iš plyšio išlįs
Pūsdamas dūdą... vaizdelis – ne monai:
Prichvatizuojantys tarakonai...
Pučiasi,kol tiligentais pavirsta.
Įrodinėk, kad ne melžė iš piršto.
 
Nūn – vargina datos: jos kenkia giedoti
Kosminio liūdesio gylį ir plotį.
Sąjūdžiai, žūtys, nei sukilimai –
Jų neužkliūna nihilio rimai...
 
Alpstant alkovos spygį, euforiją
Pulkas vaizduotės vaikučių jums porija,
Gimdo metaforų tiek kruvinų...
            Žydint Saukos menu –
Kam jiems terba atminties kliuvinių.
 
Iškilmių fone – teisi gan Vanagaitė,
Ir kur kas vinklesnė panelė
 
Putinaitė –
Kuri linksmina Putino jaunystę!
Kurios veikla objektyviai
Dar smulkiau mala visuomenę – efektyviai –
Kremliaus ruporams – kvailiau tai tepavyksta,
Ir – o radost‘ – šitoji
Nieko... Juk nekainuoja:
Sofistė loginė
Ideologinė...
 
 
                         * * *
.                                                ... ir kiek mergų gimdys ne tuos –
                                                Nuo tų, kur spruko nuo kovos...
                                                                                 (Algmar)
 
Rankove bernas šlavė stalą,
Netyrinėjęs trupinių.
– Ilgai istorijas vinių
Sukumpintų seki nuo galo...
 
– Kaip intašyti tau... brolau
Meistruk, – nutašęs lentą,
Pasidomėtum, kaip gyventa
Rievių jaunystėj... Ar giliau.
 
– Kai svilo svirnas, dar ilgai
Atlaikė ąžuolinės durys.
Ten prieš liepsnas vinių kepurės,
Kai su ginklu jau pavargai.
 
Bet sensta įvykiai seni...
Kam sukilimai tie berūpi.
Romantikai svajodami
Dar guos – „ištikimoji upė“.
 
 
*
 
Piemuo... slėpiausi už tvoros...
Išlindo, regis nesikraipė –
Pro plyšį pamate vamzdys.
Tuoj supratau, kur nusitaikė...
 
Iš pogrindžio jis sekė stribą –
Tas įsikorė obelin.
Neiškentė – vienu nugnybo.
Neskins tas... obuoliu – žemyn.
 
Išsidavė... Anie negnybo.
Granatomis. Ir vyrai trys –
Dar leista – karstuose. Dėl stribo?
Taip kraujas rūdino vinis.
 
Ir kraujas kiršina. Viens kitą
Lig šiol varpytų akstimis
Už laikmetį, visų dažytą
Krauju. Kas – likus žmonėmis?
 
Kas – bent negrobsčiusiems petelnių
Ar  skudurų...
Žydukų...
Negi vidury
Kur troško pribezdėtų kelnių
Dėdulę giminėj turi?
 
Tada jau – badosi jie pirštais –
Taviškis – taip... O tavo – va...
Ir kerštų smogas tvyro tirštas.
Dar nesoti juo Lietuva.
 
Dar švinksta mokslai tūlo... puko,
Neskirdami, kur šūdas, kur... – ?
Dar galvose glaukomos rūko
Putoja velniava daugiur...
 
Neveltui bernas brauko stalą.
Merga glitėsius gal nuplaus,
Padvės kvailybė, ners į balą
Nuo apsikuopusio žmogaus.
 
Štai – poringė: kaip krito stribas,
Ir partizanai bent keli,
Ir barsto sporas laiko grybas,
Gal jų pridygs ir tau – kely.
 
Gal lauki, kad nedygs asfalte?
Nesitikėk...
 
Tie prasisiekėliai keli
Neklius?
Gal dvaržmogiai, laukus apžergę,
Išties yr žmonės dideli?
 
Ta Vanagaitė... užkabino
Tas žydų kelnes... Bjauratą mena, ir be ribos
Nei indulgencijos.  Įveltas
Nebent patsai – asmeniškai –  išsivaduos.
Tai glauskis prie panos kitos – ta atmintį sutrins delnuos
Ir plyna bus be nuodėmės. Ant plynios tos, išlikę
Europžmogiais pasistatysim – su laurais kosminės raudos –
Prižliumbę kibirus, nūn – prie naudos
Gabūs, tam tikę
 
 
*Kaip matote, publicistika, satyra – būna ir muzikalios.
 Skaitytojai, publika būna įvairūs – taip pat matote.