Vieno kaliošo posaka, arba No žioplumo vaistų nėra

Santrauka:
Kupiškėniška tarmė
         Šito posaka – ne posaka, o tikras mono vaikystas atciminimas. Pati unt savo sprundo šitų badų pėrnešeu. Ir ne tik šitų, daugelį savo pėrgyvėnimų galač pasėkt, kėp posakas. Ratai kadu turadavau laiko posakom, alia jau kai sakdavau savo sūnėliui kokių posakų, tai jom  buvo ko klausyten, o klausunt ir pasimokinten.
         Taigi…  Seniau, kožni matai, unksti Kalėdų rytų visa šeimyna važiuodavo bažnyčion, unt Piemenėlių mišių. Ūkinikai pasikinkydavo do prėš kūčias iššukuotų gėrųjį orklį. Visa šeimyna apsitaisydavo pačiom gražiausiom švintinam dropanom.   Katras kiemas turadavo - orklį kinkydavo vožin. Alia kėno šeimyna didalą, vožin neparaidavo. Tadu  važiuodavo rogėm. Apačion padadavo avižienių šiaudų, unt viršaus užklodavo gūnių. Dideliem - padadavo sėdynį su otlošu, o kartais ir dvi, kad susastų visi važiuojuntys. Vaikus dažniausia tupdydavo galuj rogių unt gūnios, tik možosai, kad neišvirst ir nesušalt, sadadavo unt sėdynas par vidurį - tarp  teveliuko ir motinytas.
   Alia kad jūs žinotumat kėp gražu būdavo bažnyčioj… Ištaisyta, gražiausias Betliejus padarytas, visos moterytas gražiausiom skaralam apsirišį, tik dairykis aplink, tik žiūrėk neatsižiūradama… oij oij oij kėp gražu. Bada tik, kad motinytą pamočius kėp mas nebėkalbam poterėlių, o įsižiojį dairoms aplink – niūkt katrom niuksų pašonan,  tadu nustojam dairytis ir kitų pusį mišių iškinčiam romūs.
Po mišių, švintoriuj  susitikdavom giminas, krikštotavus, susiedus. Visi vieni kitus sveikindavo su švintam, pasikalbadavo. Mas vaikai visadu gaudavom gastinčiaus no savo krikšto motinalas ar no krikšto tavo. Dažniausia no savo krikšto motinalas gaudavau stabuklingo skanumo kėptų bundėlių su obolaliais arba su vorški viduj, ratai kadu gaudavom obolį, o do rečiau saldainį ar baronkų. Svarbiausia, kad gauni kų gastinčiaus, o ne kų gauni. Ar ne teisybą?
       Taigi, vienais matais unksti pašolo,o prėš Kalėdas privartą ba tolko daug sniego.  Pusnys didžiausios – sulig gryčios šelmeniu. Jau misliom, kad mumį nebavaš Palavanan bažnyčion. Misliom mumį paliks namė unt pėčiaus, alia oras pasitaisą, įsipagodijo ir mas galajom ruoštis švintan.
   Visa prajo gerai. Kėp visadu govom kiekvienas gastinčiaus. Važiuojunt namo, acibodo sėdėt susirietus galuij rogių ir ošei iškišiau pasilsat vienų kojų par rogių kroštų. Važiuojam, ošei iškištų kojų maskatuoju, nugarų rogių galan atramus, dairaus aplink - gol kų novatno pamatysiu… Važiuojam važiuojam…  tik žvilgt unt tų savo kojų – o Vėšpatė! Mono dešiną koja maskatuoja su  vailoku ba kaliošo! Atsisukiau atgol ar nesimoto kur mono kaliošo. Niekur nematau. Gyva bada, kų dabar daryt… Negi dabar mon sakyt teveliukui? Raiks stabdyt orklį. Negi lipsiu iš rogių ir viena grįšiu atgol Palavanan kaliošo ieškotų? Nutylajau ir niekam nieko nesokius nusieviau no kairas kojos vailoko kaliošų ir palaidžiau atgalio par golvų tų kaliošų snėgan. Jeigu pomečiau vienų kaliošų, tai kom baraikia kito? Su vienu kaliašu vistiek niekur negalasiu ait.
Parvažiovom namo. Tata nukinkė orklį, nuvada gurban, o mon liepą roges iškraustyt, gūnių iškratyt ir vazaunion nunėšt, o povalkus pakabit unt koblio. Tatas klausau. Kraustau. Purtau. Ogi žiūriu, kad mono dešinys kaliošas guli aukštėlnykas po gūniu. O iš paklos pačios! Kų dabar daryt?!  Kom išmečiau kairį kaliošų snėgan? Taisybį sokunt, papykau aš unt to kaliošo, nutvėriau jį,  nuvėjau molkinan pasidėjau unt kalodas, pojamiau kirvį ir pėrkirtau kirveliu pusiau - žinos kitokart kavotis, poskum nunešiau ir įmečiau pėčiun, kad sukūrint. Do prieš pietus atajo pas mumį susiedas Bolnas Patras ir visiem motunt  tatai podava kaliošų, o unt manį žiūradamas kalbajo:
- Važiavau namo poskum jumį ir radau sniegi kaliošų. Pojamiau. Bo pamačiau, kad baveik naujas ir nedidalas kojos, tai pamisliau, kad katrom vaikui no kojos nusmuko. Dabar kaliošai brungūs, o ir litas nesimato, tai va, atonešiau. – ir podava tatai.
Tata pažiūrėjo, pošaukė manį ir atodava sakydamas:-Vaikėl, čia tikrai tavo naujasai kaliošas, imk ir pasidėk prė ano. Pojamiau tų kaliošų, atsisadau  ir misliu sau. Kur aš dabar dėsiu tų vienų kaliošų? Anų tai sukapojau ir įmečiau pėčiun. Unt vienos kojos vailokas su kaliošu, o kitu koju bosas - ba kaliošo. Aš su vailokais ba vieno kaliošo - tai nevoikščiosiu. Mon vienas kaliošas viškum neraikalingas. Pojamiau ir untrų kaliošų, kai niekas nemotą vel nuvėjau molkinan - unt kalodas ir parpus pėrkirtus – tylom įkišiau pėčiun.
Iš unkstaus  ryto bobutą kūrą pėčių ir pamota, kad pėčiuj kažinkas kniūbso. Pamislius, kad tinoj golia būt kata, pojama kačėrgų ir norėjo išbaidyt. Pokasa – moto, kad tinoj mono abu naujieji kaliošai, alia abu parpus pėrkirsti. Bobutą podava tatai. Tata manį kaipmat ryto pasikėlįs išklausinėjo visa kėp buvo. Ošei baisiai persigundau, supratau, kad jau dobrai prisiviriau košės, tai nieko nelaukiau, puoliau teveliukui aciklūpus abi runkas pabučiavau ir visų taisybį, kėp kunigui par išpažintį pasakiau, nieko neslapdama. Teveliukas manį nėbarą, alia visa išklausįs patylajo ir  mon uždėjo bausmį – par visų žiemų turėjau voikščiot su sanais suplyšusiais numintais kulnais bobutas kaliošais, o kad no vailokų nenukristų tai apsiovus do ir virvali turadavau prisirišten. Gerokai vėliau mon pats teveliukas  pasokė, kad manį nėbarą užtat, kad buvo untra diena Švintų Kalėdų, kad nieko nemaluodama taisybį pasakiau ir jom prispažinus iškarto runkon pabučiavau ir atsiprašiau.                
Tai va, kokias pamokunčias posakas  sakdavau aukladama sūnėlį, apė savo vaikystį.
Tatūla

2016-02-24 09:33:55

Įgarsinimas

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): delioren

Sukurta: 2016-04-17 12:29:22

Gražu, bet dar gražiau buvo pačios klausytis....ir nuoširdžiai kvatotis.Ačiū, lauksiu ir kitų gyvenimo pasakų.

Moderatorius (-ė): Karilė

Sukurta: 2016-02-29 18:42:14

Puikus debiutas. Geras tarmės valdymas.

Moderatorius (-ė): Ažeras

Sukurta: 2016-02-29 09:12:54

Graži šneka.

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2016-02-24 17:27:16

nu kaip man gražu ačiū