Širdgėla, išbarstyta laukuos

      Net licyperas nesumįslis, kaks nutikymas del meilas būva mūs krašti. Prais marias čėsą, kol anas asimirš. Ažvinčių gyrias viensedyjaj gyveni Baužiai, in sanystas suslauke sūnaus.  Pakrykštija Roką vardu. Vaikas auga, tvirtėja, būva spakainas, valyvas. Užaugis, klausydamas tėvą patarymų , nesiskūbina ženytis. Sulaukys Krystaus metų , kai tėvas padėja šaukštų, aplaide šytų pasaulį, momai prasytare: „ Paieškasiu jaunos gaspadynes. Besiklapatydama ir tu, kaip tėvas, nugriūsi. Daunorių bažnyčiaj, par dešimtosias atlaidus vėl mačiau Šeimaties Barborų, Šaukalas untrųjų dukterį. Ana man  saniai akysna  inkryta. Jos tėvą pravardė – ne kokia, ale duktė – sūvis baika.  Dabojunt -  čystūte, liekna kai Utenykščią ažerą mindre. Staponas, tu jį žinai, mana ištikimas draugas prižadėja supiršt. Dabar pats metas, raikia krutėt“.
     Geram ūpi, abrakinen  tarbon inpylis du gorčius avižų, kad širmis svetimui būt sotus, sadynį apklojys gūnelioti, insėda lineikan. Batagu sumasykavys, padabojys in atainuntį juodų debesį, močiai šūkteraja: „ Atia matynėl, gal Dievas duos...“.
     Atvažiavys in Staponų, rada  jį jau apsrėdžiusį. Sėdi ažūstalaj, misingynį cibūkų čiulpdamas, multankas ratilus palubėn laidžia. Su naktaizu. Iš burnasėlią kišenioką šilkyne fantazija kyši. Burlečiai nušvaksuoti, kelnių kantai, sakytum, šoblias ašmenys. Iš arčiau – vysas parfūnu kvepja.
     Jiem invažiavus Šaukalų ačlaiman, paskėla šūnią, didumą sulyg telioku, alasas. Gerai, kad būva pryrištas, ale vis tiek, Baužioką arklys karpė ausym ir prunkšte. Iš pirkios išejys šeiminykas šūnį invare būdon. Pasisveikinis atvažiavusius, papraše ažeit vidun.
     Pirkioj bernai „labų dienų“ pasaki, akim apymete sienas, lubas, padlagų, iš stancijas inejusiai Barborai piršlys sūmete: „Sveika pupuliuk, gal ir nesapnavai, kad sulauksi šytakių svečių“. In stalą tėptarajys butelį arelkas, dadūra: „Iš Ažvinčių gyrias briedžią ašarų atavežem. Del lingvesnią sustarymą...“
     Barboras močia, numetus būrkų, asiryšus kvartūkų, in stalą padėja kvepiunčių kilbasų, kumpią šmotų, rūgintų agurkų, medaus uzbanėlį. Dukterį paprotija ažimtei svečius nebūvelius.
     Žodys pa žodžią, daugiau insykišunt piršliui, Šaukala ažūpečky pastarys su bobu, ūturkai sudėja paskutinius taškus: „ Jūs, bro, ne pirmi šituo raikalu. Žinau Baužius, katrie gyvena netoli Švedryškių. Nieką blogą  apie juos nesgirdėja. Jeigu Barbaryte sutiks – vesalių iškelsima. Pasoga ne kažną kokia, ale porų tūkstunčių bendrą gyvenimą pradžiai duosma“.
     Rokas, namo sugryžis, pa gaspadų lakste kaip in sparnų. Iškuope  visus kumpus, naujais šiaudais perdinge pirkios stogų, instyklina gonkų išlėkusias šybas, iš patvartes laukuosna yšveže asibūvusių mėšlą krūvų.
     Venam pavakary, klapatą pilna, Roką močia, susėmus pilvų, juodu burnu aimanava: „ Vaikeli, man sūvis negerai, vežk in daktarų“.
     Tauragnų felčeris, negerųjų pamatys, liepe vežt Utenon. Nenopastes pagauta Baužienė galų gali atsdūra Vilniaus ligoninej. Ti pagulėjus  keletų denų, nūmira.
     Pa pakravų, kiek atsgavys, Rokas pamįsle apie savą likymų. Susgriba, kad raikia vėl sustykt su  tuo geradariu Staponu, supiršusiu su pasdabotu panu, ir galutinai sustart del vesalias. Meila – ne saila, nei nurysi, nei išspjausi, net šyptaraja. Insėda dvyratin ir jau pavelunčiai pastuksena kalydariaus durysna. Jom atsvėrus, Staponą močia  pasake girdėjus, kad svečias lykis vienas, kai nabagas. Inejis pirkion Rokas  nustėra: ažu stalą sėdi Staponas su Barboru, valga būlbas su rūgintu pienu. Jam gerklį užūjeme, nieką nesakys, vėl apyžerge dviratį. Važiuodamas namo, biednykas sutyka iš piršlybų grįžtuntį Mataušų su bernu iš Vilkablauzdas. Jų ūturka būva trumpa: „ Ablavūke tu, piršlėm raikia važiuot su manim, sanu diedu. Staponas jaunas, neženotas, sovestes netūri, Barborų no tavys nugvelbe. Ale, tu ne pirmas ir gal ne paskutynis glušėkas.
     Prabėga ne mažai čėsą.  Smetanskų bernų Rokų, inšokusį devinton dešimtin, sutikau markatnų, ainuntį vieškeliu nuo Minčias link Tauragnų. Prakalbintas, pasrėmys kriukiu atsake: „Ainu apsdairyt kaip atroda Šeimaties kalvoti laukai. Ti  išlaisiu, išbarstysiu kriūtynej suskaupusių sopį.

 
Diedas

2016-02-19 18:53:08

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-02-20 15:12:08

ir tarmė ir dėstymas gražus...patiko kūrinys

Vartotojas (-a): Mikolina

Sukurta: 2016-02-19 20:56:35

Nu jau tas tarmės grynumas! Greičiausi čia pati tikriausia ukštaitiška tarmė. Šaunuolis