Kintančios žodžių prasmės. Tiesa

Santrauka:
*Vartai į abi puses.
Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas.
Alma littera. Vilnius. 2015.

Ir pamąstymai...
tiesà
 
1. kas atitinka tikrovę, teisybę
2. įstatymų duodama, leidžiama galimybė ką daryti, teisė
3. nuostatų ir papročių visuma, įstatymas, paprotys
4. teismas
5. teismo procesas, byla, teisminis nagrinėjimas
6. teisės mokslas, teisėtvarka
7. dėsnis, taisyklė
8. kryptis, linkmė
9. teisėjas
 
tiesà
beje (atsiminus ką)
 
Lietuvių kalbos žodynas
 
Taurus žodis, pagal savo prasmę turintis būti nepajudinama konstanta, nes tiesa aukščiau visko, bet ėmiau ir suabejojau, ar žodyne nurodytos jo prasmės  teismas, teismo procesas ir teisėjas galėtų būti lygiaverčiai sinonimai tiesai. Gal ir yra, bet tik viena kuria iš besikeičiančių ir atsitiktinai atitinkančių tiesos kriterijus prasmių, kaip teorinė siekiamybė. Bet ne apie tai šiandien kalba. Šiandien apie tiesą apskritai ir teisingą ar neteisingą žmogaus santykį su ja.

Dievo įsakymas  bekompromisiškai reikalauja: „Nekalbėk netiesos!“ Nurodo, ko nedaryti, bet pačiam žmogui tenka apsispręsti, tai ką gi daryti. Logiška – kalbėti tiesą. Tik kaip tą įsakymą išpildyti, jei, kad ir kaip būtų keista, žmonių įstatymai, net nerašyti, bet visuotinai priimami, ne sykį teigia priešingai: „Nekalbėk tiesos!“ Nekalbėk tiesos, nes ji dažnai skaudina, būna gėdinga, užgaunanti, nepatogi, nusikalstama, pavojinga, pražūtinga. Nekalbėk tiesos, nes neturi teisės kalbėti tiesą apie kitus žmones, o tuo pačiu ir apie save – visa yra susiję, kalbėdamas apie save neišvengiamai kalbi ir apie kitus. Kur ta riba, iki kurios galima atsiverti, atverti? Nekalbėk tiesos apie savo tėvą, motiną, draugą, nusipelniusį, visų gerbiamą žmogų, nes tave patį pasmerks, nuteis, negerbs. Nekalbėk tiesos! Nes, pagaliau, kas žino tiesą? Mums tik taip atrodo, kad žinom, rašom atsiminimus, liudijam. Ir klystam.

Tikintieji nesudvejotų atsakydami – žinoma, Dievo įsakymai viršesni negu žmogaus susikurtieji. Paprasta, bet problema lieka neišspręsta.

Išeitį pasiūlė Dalios Staponkutės išleistos knygos pavadinimas – „Iš dviejų renkuosi trečią“. Visada yra trečia išeitis. Ir mano aptariamu tiesos sakymo ar nesakymo klausimu aptinku trečią galimybę – nekalbėti, nei tiesos, nei netiesos, nutylėti. Bet ar tai išeitis? Ar nutylėta, pasakoma ne visa tiesa netampa melu? Ypač tuo atveju, kai vienašališkai atvirai kalbama apie tai, kas gera, gražu, kilnu, o nutylima tik apie blogį, tuo tarsi paneigiant jo buvimą? Arba atvirkščiai, kiekvienas pagal tai, kokį pasaulį mato – pagal savo intelekto lygį ar sugedimo laipsnį.
 
Skaitau knygą „Vartai į abi puses“.* Tai Viktorijos Daujotytės pašnekesiai su Marijumi Šidlausku. Kaip visada, Viktorijos knygos negaliu skaityti abejingai, mintyse imu diskutuoti, atrandu kažką nauja, su kažkuo negaliu sutikti. Žaviuosi – išmanymu, sugebėjimu, pastabumu, jautrumu, šviesumu, bet kažkas trikdo.
Neatsimenu, nuo kada susidomėjau Viktorija, bet tai tikrai skaičiuojama dešimtmečiais, perskaityta daugelis jos knygų ir tik dabar, aptikusi pažadą, kad šioje knygoje galiu tikėtis atviresnio kalbėjimo apie save ir artimus, svarbius gyvenime sutiktus žmones ir įvykius, supratau, kad to man labai trūko, ne dėl paprasto smalsumo, o, kaip pati Viktorija išsitarė ruošusi biografinę knygelę apie Janiną Degutytę – kad giliau, pilniau suprastų jos kūrybą.

Tai pirma Viktorijos knyga, skaitoma po to, kai išleidau savąją. Mano mąstysenoj atsiradę kai kas nauja – lyginimas, skirtingumų aiškinimasis, atkaklus siekis pagal išmintingesnių žmonių mintis suvokti savo vietą, rasti pateisinimą sau, o būna, kad teisinu ją, jei manau esant neteisią, nes man labai reikalinga Viktorija – tokia, be dėmės. Atsirado nuspėjamumas – pirmą kartą pagalvojau, kad nebesitikiu iš Viktorijos kažko esmingai naujo, ji ir toliau, kaip kamertonas, tiksliai, jautriai atlieps viską (ar tikrai viską?), kas vyksta – gyvenime, literatūroje, filosofijoje. O ar buvo kada kitaip? Tolstu nuo jos, nuėjusios toli į priekį, pati likusi ant žemesnės pakopos. O ar buvo kada kitaip? Ar siekiau? Pasidarė liūdna. Bet... „Kad patirtis virstų kalbine, kad įgytų kalbinį pavidalą, reikia labai intensyvaus teksto, iš esmės kūrybinio. Bet ar kūrybiškumas nėra patirties perdirbimas, perrašymas, perkeitimas? Galbūt seklesnis, aprašomojo pobūdžio tekstas išlieka arčiau patirties?“ (56 psl.)
Man taip norisi pridurti – tiesos. Štai čia atrandu save – savo vietą ir išteisinimą – aš tik pasakoju, aprašau, bet išlieku realiam savam ir mane supančių žmonių pasaulyje. Kiekvienas kūrėjas, kaip aukso lydinys, turi savo prabą. Esu žemesnės prabos. Mano tekstai neišėjo iš realybės, o Viktorija savo patirčiai geba suteikti kalbinį pavidalą, ji ne pasakoja, ji perkeičia, kuria ir jos valioj, ką pasiimti į savo kuriamą pasaulį – gėrį ar blogį. Kūrinys nėra vaizdavimas pasaulio tokio, koks jis iš tiesų yra, o tokio, kokį kūrėjas norėtų, kad būtų, kokį siektų sukurti.

Kažkodėl žmonėse gyvas įvaizdis, kad viskas eina pirmyn, nesvarbu, tiesia ar kreiva linija, bet pirmyn, po bet kurių kataklizmų pasakoma – o gyvenimas tęsiasi. Taip ir Viktorijos kalbėjime, bet štai mano pasakojimo apie keturias senas motinas veikėjas  Edgaras, paskutinei iš jų mirus sutvarkęs jų mėgto suolelio lūženas, pasako – tarsi nebuvę. Matyt, tie žodžiai jau seniai slypėjo many ir tik dabar išsprūdo – kai jau po gyvenimo. Tarsi nebuvę. Tik tušti, taip ir nebaigti pastatyti savi namai, nes vaikai per greitai užaugo, išėjo, aš nebeturiu jėgų, o jiems tų namų nereikia ir jie dar nesuprato, greičiausiai ir nesupras, kad ne ten, kažkur, o čia paliko neįmintas piliakalnių paslaptis. Tarsi nebuvę – drauge gyvenusių žmonių likimų, gimimų, mirčių, tik pilnos kaimo kapinaitės, tik pilni aerouostai išskrendančių, kažko ieškančių, kažką paliekančių, kažkur skubančių.

Kaip suvokti, kuriam taške esam šiandien, kiek ir kurlink nueita mano kartos – toli į priekį ar tik apeita ratu, netgi nuklysta atgal, viduramžių pusėn. Priartėta ar nutolta nuo tiesos.
Kas toliau, kai taip, tarsi nebuvę, kai praeitis nepaliko pėdsakų, kai vėl stoviu išeities taške, o laiko nebėra, nei galimybės kartoti viską iš naujo, nei kurti visai  kitą variantą, nei paprasčiausiai eiti? Betgi kur – kairėn, dešinėn, pirmyn ar atgal? Gyvenimas tęsiasi? Kartojasi? Prasideda, vėl ir vėl? Tas pats? Kitas? Perkėlus tas dvejones iš pavienio žmogaus į visuomenę, kas vyksta – progresas, regresas, nevyksta nieko, chaosas? Tiesiog yra. Kaip Viktorijos Girgždūtės kalnas, išoriškai lyg ir paprastas, priprastas, bet savo gelmėj daug ką slepiantis ir ne kiekvienam atveriantis savo paslaptis. Kokius patirčių piliakalnius supylėm mes savo gyvenimais, kokiais kodais užkoduotą tiesą paslėpėm jų gelmėse ateities kartoms, kokiu pavidalu – kalbiniu, perkeistu ar tik papasakotu, galimai mažiau nutolusiu nuo tiesos?

Sutapimas – paskutinę dieną prieš Viktorijai išvykstant iš namų į miestą mokytis, nepažįstamas žmogus, atvykėlis, paprašo parodyti, papasakoti jam, nežinančiam, apie piliakalnį ir Viktorija tariasi žinanti, rodo, pasakoja, bet jaučia – ne tai, kažko ir ji nežino, ir būtent to, kažko, ieško atklydęs (iš miesto?) svetimas žmogus. Nežinantis, galimai kažkada taip pat iš gimtųjų namų išėjęs ieškoti ir neradęs, tebeieškantis. O Viktorija palieka savo namus, kaimą kaip jau išgyventą, patirtą etapą ir mieste tikisi rasti naują, gilesnį žinojimą. Ar rado? Nežinau, knygą dar tik įpusėjau skaityti, gal dar aptiksiu pačios Viktorijos atsakymą.

Ir Viktorija, kaip tas Girgždūtės piliakalnis, neišduoda savo paslapčių, ji, gyvas, jautrus, mąstantis žmogus, tarsi slepiasi už knyginės patirties, jos kalbėjime svarbūs įvykiai, reiškiniai, pokyčiai, prasmės, bet tarsi nėra gyvų, visapusiškų asmenybių, taigi ir jų prototipų, kuriuos būtų galima atpažinti. O man norisi šaukti – esi neteisi, Viktorija! Klysti ir klaidini, kurdama Tau artimo pasaulio tobulą vaizdą – tobuli, niekada neklydę, nieko neįskaudinę, vien  besąlygiškos meilės ir pagarbos verti tėvai, broliai, seserys, kaimynai, mokytojai. Ir Tu pati – tobula dukra, sesuo, kaimynė, draugė. Betgi tobulų žmonių nėra, jie, jei tokiais vaizduojami, yra netikri. Netiesa.
Ir vėl mintis atsiremia į klausimą – ar nutylėta tiesa ja ir išlieka? O kur Viktorijos kalbėjime yra blogis? Jis lieka neįvardintas ir taip atsiribojama nuo bet kokio kaltinimo pasakius tai, ką, esą, privalu nutylėti? Net tokių žodžių kaip blogis, nusikaltimas, nuodėmė, klaida, išdavystė Viktorija nevartoja, ji tik siekia neišduoti kito žmogaus liūdesio, rūpesčio, vargo, skaudumo. Tai būtų bent pusė tiesos. Deja, Viktorijos kalbėjime blogio, netgi tokio, neįvardinto, tik nujaučiamo, net pateisinamo, net atleisto anksčiau, negu būtų galėjęs įvykti, nėra. Tiesiog nėra. Ar nutylėjus tiesą galima ją paneigti?
Tas sugebėjimas kalbėti nepasakant to, ko nenorima pasakyti,  sąmoningai nesakant, stebina ir savaip žavi. Visiška priešybė man. Mano pasakojimų veikėjai tokie gyvenimiški, su visom ydom, kad atėjusi pas mane kaimo senolė, kita Viktorija, nesuklydusi išvardino jų prototipų tikruosius vardus. Kankinantis jausmas, pasijutau tarsi nuoga miestelio aikštėje. Išdavusi savas ir svetimas paslaptis, nors neišdavusi tiesos. Laikas ištrins mūsų visų vardus, tikrus ir išgalvotus, o tiesa liks.

Tikiuosi, kad Viktorija, pasilėpusi už savo nekalbėjimo apie realų blogį,  jaučiasi nepažeidžiama ir gali ramiai miegoti naktimis, o aš su savo išjausta, iškentėta, atlapaširdiškai išklota teisybe greta jos pasijuntu menkysta, gal net nusikaltėle. Nekalbėk tiesos! Iš tikrųjų daugelis būtų teisūs, jei praeidami mestų akmenį, o tai ir ne vieną, į mano langus – už tą tiesos sakymą, nes blogis, kol neįvardintas, tarsi neegzistuoja, o prabilęs žmogus tampa kaltas ir atsakingas ne vien už savo, o ir už svetimas nuodėmes. Tikrai nesimėgauju kalbėdama apie blogį, iki skausmo noriu, kad žmonės, pasaulis būtų tobuli – kaip lengva ir gera būtų jį, tokį, vaizduoti, jei visi knygų herojai galėtų būti teigiami ir niekas nepažinotų kitų jausmų, vien džiaugsmą, meilę, kilnumą, taurumą, ištikimybę, žavėjimąsi, pasitikėjimą visų visais, o ypač mūsų artimieji. Bet...

Mes tokios skirtingos. Skaitydama Viktorijos mintis nuklystu į kitus, man nepasiekiamus pasaulius,  bet negaliu, o ir nenoriu būti ja, lieku savimi. Manau, kad ir ji taip pat nė už ką nesutiktų, negalėtų būti manim. Kiekvienam savo. Ar Viktorija jaučia, ar jai skauda tas blogio nutylėjimas? Mano kalbėjimas man, o, jaučiu, ir tiems, apie kuriuos pasakoju, geliančiai skauda ir net meilė žmonėms, visokiems, bet tikriems, su visomis  ydomis, neatperka mano nuodėmės. Nuodėmės? Kalbėti tiesą?
Mudvi gyvenam, mūsų mintys, suvokimai, vertinimai plėtojasi skirtingose lygiuose, Viktorija niekada neperžengia leistino atsivėrimo ribos, „kai, neklystamai jausdama klausimo asmeniškumą, savuoju būdu, subtiliai ir švelniai, traukiasi iš avanscenos, rodydama į didesnį Kitą <...> ar Biblijos motyvą.“ (11 psl.)
Taip Marijus rašo apie Viktoriją ir tai yra tiesa. Sunku net įsivaizduoti Viktoriją, ką nors bloga, nors tai būtų tiesa, pasakančią apie kitą žmogų. Valdžią?

Rašau visa tai ir jaučiu, kad ir vėl kažkur esu neteisi, klystu, kaltindama Viktoriją nesamom nuodėmėm. Viktorijos gyvenimas vyksta aukštesnėje, dvasinėje plotmėje, užimančioje didžiąją jos asmenybės dalį, kur ji rado patikimą priebėgą nuo realybės, todėl retkarčiais sušmėžuojančios kasdienybės blogio apraiškos pasirodo esančios tokios menkos, kad nė nevertos dėmesio, jos, sąmoningai ar ne, slopinamos ir formuojamas neteisingas, vienapusiškas pasaulio vaizdinys, nutylint dalį tiesos. Ar tamsioji mėnulio pusė mažiau svarbi už šviesąją? Kur gali nuvesti žmogų, žmoniją blogio nepažinimas, ignoravimas, nutylėjimas? Juk dėl to, kad mes nuduosim jo nematą, jis neišnyks ir nesiliaus dirbęs savo juodus darbus, jo tik daugės ir tiesos svarstyklių rodyklė pasislinks jo pusėn, o po eilinio kataklizmo vėl nežinosim, kuriame taške esam atsidūrę (Gal kažkur ties viduramžiais? Juk mūsų karta dar nepamiršo, kaip atrodė Lietuva, Europa, Perl Harboras, Hirosima po paskutinio pasaulinio karo, o ir dabar vykstančių lokalių karų?). Tada vėl atstatinėsim namus, kursim naujas moralines nuostatas, ieškosim lobių po piliakalniais.

Mūsų kartai teko keista dalia – ne dieną ar dvi, ne metus, o beveik visą žmogaus gyvenimą trukęs tiesos nekalbėjimas. Reikėjo džiūgauti, kad pergale baigėsi karas, bet šiukštu apie tai, kad mums ta pergalė neatnešė laisvės, šlovinti partiją, užtikrintai vedančią mus į šviesų komunizmo rytojų, bet šiukštu apie niūrią kasdienybę, žmogaus beteisiškumą. Turėjom viską piešti šviesiom spalvom, o blogio šešėliai, jei ir pasitaikydavo, tai lengvai įveikiami. Kas nenorėjo, negalėjo kalbėti netiesos, tas nutilo arba rinkosi tik dalį tiesos, modifikuotą jos variantą, leidusį išgyventi ir rasti kompromisą su savo sąžine. Su viltimi – lig laiko. Tikėjom, kad bus diena, kai galėsim pasakyti tiesą.
Savo meto pamokas buvom neblogai išmokę, ne sykį net perlenkdami lazdą. Kaip tada, taip ir dabar manau, kad baimė dažnai būdavo didesnė už realų pavojų ir kad daug daugiau žalos darė savi, tik visus šunis korėm ant okupantų, nes taip buvo patogiau.

Štai jau praėjo dvidešimt penkeri metai, kai mokomės būti laisvi laisvo pasaulio žmonės, be baimės kalbantys tiesą, tik kodėl ir šiandien tiek daug blogio mūsuose? Ar ne todėl, kad apie blogį tik patyliukais pasišnabždame kur susiėję, pašūkaliojame iš už kampo, bet jaučiamės bejėgiai, geriau nutylame arba išvažiuojame. Ar vis dar tikime, kad lig laiko, kol ne mes patys, o kažkas už mus (gal raišas vokietis?), ateis, įvardins visą tiesą ir padarys tvarką mūsų namuose?
Perskaičiau dar tik pusę knygos. Gera knyga, šviesi. Jos, šviesos, mes taip pasiilgę! O blogis? O visa tiesa? Panašu, kad jau ne mes, o ateinanti karta ją pasakys. Bus priversta pasakyti.
 
P. S. Tikiuosi, Viktorijos neužgaus tiesmukas mano kalbėjimas, netgi kreipiantis Tu – tai leidžia mano metai, o ir tėra mano kaimo bendravimo modelio, taip maloniai stebinusio mane, atvykusią čia gyventi, o dabar jau nykstančio, sekimas, kai ir į vyresnį žmogų net mokinukai kreipiasi Tu – jei gerbia, jei myli, jei pripažįsta savu, o jei jau pereina į šaltą, valdišką kreipinį Jūs, tenka rimtai susimąstyti, kuriam Dievo ar žmonių įsakymui esi prasikaltęs.
daliuteisk

2016-02-12 03:56:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2016-02-13 08:27:26

Renkuosi – nekomentuoti, nes neskaičius Daujotytės „Vartų į abi puses" nesmagiai  pats sau  atrodyčiau. Ar skaitysiu? Nežadau. O už tai, kad štai yra  tavo ši esė,  ačiū .Esu  minėtos  trejybės derinys; ir tiesą  sakantis, ir  meluojantis, ir tylintis.

Vartotojas (-a): kūlgrinda

Sukurta: 2016-02-12 22:08:51

Atsiprašau, kad įsiterpiu savo pastebėjimais apie konkretų asmenį. Jūsų darbas įdomus, įdomi ir pateiktis.Tačiau, kaip ir Jums, sukeliantis šiek tiek prieštaringų minčių Jūsiškėms. Štai ir matome, kaip sunku apibrėžti tiesą, nusakyti, kam ji tarnauja, ieškoti tiesos/netiesos, gėrio/blogio santykio. Pusė knygos mažai, labai mažai, kad pažintum gerbiamą profesorę. Ji nesuvokiama gabalais, reikia vientiso suvokimo , renkant po kruopelę apie šią šviesią asmenybę. Retai sutiksi žmogų, taip vaizdžiai ir tikroviškai aprašantį kaimą, jo buitį, gamtą  su visomis teigiamybėmis ir neigiamybėmis ( vienas pav. - moteris kala vinim šikinyko duris- ar tokia moters paskirtis? ir t.t.,) pavyzdžių apstu kituose kūriniuose, susirašinėjimuose su Marcelijumi Martinaičiu, įžvelgti galima ir jos ugdytinių darbuose, pokalbiuose su ją pažįstančiais žmonėmis. Kituose kūriniuose ( "Gīvenu vīna", "Tatā parejau" profesorė puikiai įrodo, kad taip gerai žino savo kaimą, kad duok Dieve taip žinoti mums savuosius ir jame gyvenančius ar gyvenusius žmones. Palieka savo namus, rašote. O kaip kitaip su jos gebėjimais? Lyginkime su Girgždūtės kalno paslaptimi, moteris irgi turi ir gali turėti "cinkelio", nebūtinai visiems prieinamo. Blogio, manau ir nė nereikia ieškoti - jis gajus ir geba pats atsirasti bet kur ir bet kada.  Ačiū už kūrinuką, skaičiau su susidomėjimu. 

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-12 20:34:21

Gera esė.  
Sukėlė minčių... pasakysiu ne taip nuosekliai, bet su savo tiesa.
 
Taurus žodis, pagal savo prasmę turintis būti nepajudinama konstanta... Turėtų būti, bet nėra.
 
Nesakyk tiesos (...) kalbėdamas apie save neišvengiamai kalbi apie kitus. Kokia tiesa! Ką besakysi, būtinai kam nors pataikysi. Ne tik atpažins, bet dar įsižeis. Savo tiesas tenka valdyti ne tik pratusiai prie nutylėjimų pokario kartai.
Juk kokios paklausios yra  neutralios frazės, bendrai nudailinta tiesa, tiesa be turinio...
 
Nemanau, kad didelis iškrypimas iš dvasios kelio yra kalbėti apie gyvenimo spalvas, neapeinant nė pačių juodžiausių. Be tų spalvų neįsivaizduoju nei žmogaus, nei raštų. Kaip neįsivaizduoju visko tik lyriškuose plevenimuose.
Tuoj pat susigriebiu, kad galbūt per aštru taip, gal reikia pribręsti iki beasmenių, suliteratūrintų  apibendrinimų, vien tik šviesaus tobulo pasaulio vaizdo... Man tai dar neįvyko.
 
Viskas eina pirmyn. Gyvenimas tęsiasi, kas asmeniška – tarsi buvę nebuvę.
Taip, apgalvodamas, išrašydamas patirtis, įžvalgas, bandai išsiaiškinti pirmiausia sau. Kaip Viktorija apie Janiną Degutytę, kaip Dalija apie Viktoriją, taip kiekvienas apie save.
 
Bet ar kūrybiškumas nėra patirties perdirbimas, perrašymas, perkeitimas? Manau, kad taip.
Bet vienam rašytojui (skaitytojui) priimtinesnis aprašomojo, autentiško, kitam – apmąstomojo, aštrumus apeinančio, nuasmeninto pobūdžio stilius.
Sutinku, kad dvasinė plotmė – patikima priebėga nuo realybės! Bet... gal tik nuėjus sunkius kelius viskas sueina į dvasią? Nebesuvedinėjant sąskaitų, paleidžint į amžinybę...
 
Kiekviena karta paženklinta savaip. Bet santykinai. Manau, kad, be bendrosios patirties, rašant svarbiausias yra individualus kalbėjimo pasirinkimas (jei Šidlauskas pakalbintų Daliją, daug kas pasirodytų kitaip, ir būtų ne mažiau įdomu.)
 
Pagaliau neapleidžia ir mintis, kad daugybę rašymų galima suvesti į vieną gryną poezijos eilutę. Kas tiesa, ar yra atsakymai...

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2016-02-12 13:29:11

Pamąstyti skatinantis tekstas iš puikaus, mintį maitinančio ciklo. Meistriškai suvytos gijos savos patirties, užgriebtas ne buities, o būties horizontas, giluminis visa ko matymas...Visada skaitau su susižavėjimu, o po to lieka alkis - noriu dar...