Ant juodų langų langinės,
Tarsi užmarštis gili...
Tiktai duonos mūs ruginės
Kvapas lydi pakely.

Stovi medžiai nusiminę, –
Negera ta jiems tyla.
Plaukia debesys ištinę...
Kurgi užmaršties sala?

Aš žinau, svajonių vėjas
Į tą salą ves tave.
Kada būsi ten nuėjus,
Degs ugnis vilties laive.

Su tuo laivu ir išplauksi,
Kad atvertum langines.
Užmarštis tada, tikriausiai,
Dings kaip dūmas nuo manęs.