Gervėms sugrįžus

Klykia gervės, klykia nenurimsta,
Klykia gervės raisto pakrašty.
Gal iš meilės, grįžus, žemei gimtai,
Ar iš liūdesio, kad dar laukai tušti.
Kad dar vėjai nerimu baugina,
Ar kažkokiu liūdesiu senu,
Plaukiančiu iš tolių begalinių,
Iš giliai nuskendusių dienų...

– Nebebus  jau to, kas vakar buvo,
Po durpynų klegesio smagaus,
To čia buvusių sodybų dūmo,
To žmonių bendravimo gražaus.
Išmirė tėvai, vaikai išėjo,
Pro vartus, link miestų didelių.
Ir tik tie, kur gerves čia dar girdi,
Džiaugsis vėl pavasariu žaliu.

– Nepabūgę darganų ir vėjo
Grįžo gervės į gimtus namus.
Na, o tie, kur pro vartus išėjo,
Grįš galbūt – tik vartų nebebus.
juozas

2016-02-08 15:33:49

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2016-02-08 23:31:53

gražu, tik man užkliuvo: rimavimas tų pačių kalbos dalių -smagaus...gražaus...
Išmirė tėvai, vaikai išėjo ( nereikia kablelio)
Pro vartus link miestų didelių.
IR TIK TIE, KUR GERVES ČIA DAR GIRDI, (pamestas ir ritmas ir rimas)
Džiaugsis vėl pavasariu žaliu

 

Vartotojas (-a): giedrytė

Sukurta: 2016-02-08 22:39:48

Kai gerves pradeda klykaut prasideda tikras pavasaris. O kūrinėlis iš visų pateiktų konkursui patiko labiausiai.

Vartotojas (-a): Mikolina

Sukurta: 2016-02-08 21:15:27

Gera mintis, siekianti širdies gelmes.