III

I
 
Plukdomos svajonės būna, kad nuskęsta,
Kai gelbėjimosi ratą išauga žmogus...
 
... Bet...
 
Tikėjimas geresniu pasauliu stumia į priekį,
Kalnų neverčia, o apeina pėsčiomis...
 
 
II
 
Gyvenimas žaidžia su poezija,
Ir laimi abu, kas suvokta – neištrinsi...
Gyvenimas žaidžia su poezija
Šiandien, nes rytoj
Poezija žais su gyvenimu...
 
III
 
Yra ir čia, ir ten
Vienu metu, kai prapuola laikas...
Skaičiuoja žvaigždes
Taip pat ir tas, kurios nešviečia...
Kobixas

2016-01-27 22:34:35

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2016-01-28 16:13:32

I.
Galimas ir toks požiūrio kampas, jis netgi teisingas – išaugamas pirmiausia svajonių turinys. Ir tada žmogus keliauja (gelbėjasi) ne vandeniu, o sausuma.
Nors plačiąja prasme – ar svajonei kas nors turi įtakos?
 
II.
Gal ir žaidžia tas gyvenimas (kaip katė su pele – pažiūri, pamėto). Klausimas, ar abu kartu? Antrą eilutę supratau kaip mintį, kad kiekvienas sau.
Rytoj pasiketimas vietomis, nugalės Ji.
Mintis gali atsiverti tik suvokiant poeziją kaip aukštesnę negu jausminiai patyrimai sferą.
 
III.
Laikas neprapuola. Viskas sąlygiška, matavimus ir pavadinimus sugalvojo žmogus, taip jam lengviau suvokti savo atkarpą.