— Tyli?
— Taip , kaip gera ir jauku širdy...
— Kaip vakaras laukais atsėlina, jauti?
— Taip, taip, juostelę melsvo rūko dar regiu, o tu matai?..
— Jame lig pilvo įsibridę braidžioja arkliai... O gaivią miško drėgmę pievomis pareinančią uodžiu...
— Juk tai ruduo, dvigubai sutrumpinęs dienos sparnus, paukščius pakėlęs lėkti į kitus kraštus ir melancholija švelnia apkrėtęs gėlių žydėjimą, mintis ir patamsėjusius lietuj medžius...
— Ruduo... koksai talpus!.. Jame ir tu, kaip vakaro brandi daina, kaip tiltas, bėgantis į mano krantą ar ant peties voratinklis purus...
— ... ir toks švelnus, mintim tylia palietęs skruostą, kaip rankos mostas nuostabus...
— Juk tai ruduo!.. ruduo, prisiekęs grįžti dar nepražilusiu šalnom keliu ir  šiugždančiai kažką šnabždėti nuo klevo skriejančiu rausvu lapu...
Tą lapą tau ant kelių aš dedu.

2015